Pabudimas - Gyvenimo išmintis

Susigrąžink energiją į dabarties momentą

Sun, 11 Feb 2024 18:15:00 +0000

Naujojoje epochoje mes artėjame prie vienybės, prie tokios realybės, kur nėra laiko, kur viešpatauja belaikiškumas, amžinybės akimirka „čia ir dabar“. Būdami dabartyje mes stabdome laiką ir savo realybėje steigiame amžinybę. Taip kiekvienas žodis, veiksmas, jausmas prisipildo gilesnio įsisąmoninimo. Tai naujas dvasinės meistrystės lygmuo.

Medžiaga pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Laikas – tai jėga, kuri padeda Kūrėjui valdyti materiją. Žmogaus protui patogu suvokti laiką kaip įvykių srautą, judantį iš praeities per dabartį į ateitį. Mes suvokiame laiką dėka įvykių, kurie rutuliojasi aplink mus ir mumyse. Jūs taip pat galite įsivaizduoti savo gyvenimo liniją tame taške, kuriame dabar esate. Iš dabarties pozicijos praeitis paprastai matoma kaip esanti užpakalyje arba iš kairės pusės, o ateitis – priekyje arba iš dešinės pusės.

Jei žmogus sutelkia dėmesį į neigiamus gyvenimo momentus praeityje, jis atima iš savęs sėkmės potencialą, be to, ir dabartis, ir ateitis formuojasi tokia pati. Bet jei praeities negatyvą performuosi į pozityvą, tai ir dabartis bei ateitis prisipildys tokių pačių emocijų. Jei nori kitokios ateities – daryk ką nors kitaip dabartyje. Pavyzdžiui, pakeisk savo požiūrį į praeities įvykius, žmones, atsitikimus, savo elgseną, panaudok dabarties momento galią, kad pakeistum, sukurtum kitokią ateitį. Kad panaudotume dabarties momento galią ir harmonizuotume save su gyvenimo srautu, turime suvokti, kaip mes iškrentame iš dabarties ir prilimpame prie praeities arba ateities. Taip su mumis atsitinka gana dažnai, pavyzdžiui, kai mes apgailestaujame dėl praėjusios jaunystės, dėl neišnaudotų galimybių, kritikuojame save dėl praeities klaidų, prisimename senas neatleistas nuoskaudas, įsisenėjusį emocinį skausmą, kenčiame dėl kadaise patirtų praradimų. Ir štai – žmogaus jau nėra dabartyje, jis nugramzdino save į praeitį, jis jau ten ir mintimis, ir emocijomis. Energija traukiasi iš dabartinio gyvenimo, ir kuo stipresni praeities išgyvenimai, tuo didesni energijos nuostoliai

O štai kitas energijos praradimo variantas – ateities, būsimų įvykių baimė, nuogąstavimai dėl vaikų, artimųjų ateities, tuščios svajos, nepamatuoti lūkesčiai, susieti su kitais žmonėmis ar įvykiais, dar nesumedžioto lokio kailio dalybos. Ir štai vėl – žmogaus nėra dabarties momente, jis vėl praranda dabarties energiją, nukreipdamas ją į ateitį. Praeities jau nėra, ateities dar nėra, tad kur šią akimirką yra pats žmogus? Fizine prasme jis yra čia, jis užima vietą erdvėje, o mentaline ir emocine prasme jo čia nėra. Energija, atėjusi dabar, kad būtų realizuota šiandieninė gyvenimo programa, nuteka į praeitį ir maitina įsisenėjusius skaudulius, pretenzijas, žaizdas, arba permetama į ateitį malšinti ateities baimes, maitinti bergždžius lūkesčius, kurti keršto planus ir panašiai. O dabarčiai, kasdieniams darbams energijos pritrūksta, iš čia – chroniško nuovargio sindromas, silpnumas, tuštumos jausmas. Kai nėra energijos, nieko nesinori. Jei tokio pobūdžio energijos nuostoliai patiriami dažnai, ateina ligos. Netinkama kryptimi orientuota energija blokuoja energijos centrus, ardo kūną. Tokiais atvejais laiko galia reiškiasi griaunamuoju poveikiu. Kur šią akimirką nukreiptas mūsų dėmesys, ten ir teka gyvenimo energija, skirta realizuoti dabarties planams. Bet realizuotis gali tik tai, kas jau pasireiškė minčių pavidalu ir gavo emocinį pastiprinimą. Visos padrikos, neryškios mintis, pavyzdžiui, „Ir pats nežinau, ko norisi“ arba „Ko čia dabar imtis?“ visiškai sustabdo kuriamosios energijos srautą. Panašų poveikį daro ir tokie pasakymai, „Viskas mirtinai nusibodo“, „Siaubingas oras“, „Kaip visi man įkyrėjo“. Tokios mintis atspindi nenorą gyventi, priimti pasaulį, todėl jos suaktyvina mirties hormonus. Nenuostabu, kad tokios mintys prišaukia senėjimą ir ligas. Gyvenimo meistrai sąmoningai formuoja tokias mintis, kurios kurtų norimus įvykius bei aplinkybes. Nuolat būdami „čia ir dabar“ pozicijoje, jie net miegodamas geba nukreipti energiją iš anksto numatyto tikslo link.

Norai ir ketinimai – tai energijos panaudojimo būdai. Jei nežinote, ko norite, tai skirkite kiekvieną savo veiksmą, kiekvieną gyvenimo žingsnį šviesai, Dievui. Tada energija ims rezonuoti su dieviškuoju lygmeniu ir ims tekėti teisinga kryptimi. Iš dieviškojo lygmens į mus liejasi aukštų vibracijų energijos srautas, kuriame dominuoja kūrybiškumas, meilė ir šviesa. Kai žmogus jaučiasi džiaugsmingas ir laimingas, laikas išnyksta. Žmonės tai pastebėjo ir išreiškė patarle „Laimingi valandų neskaičiuoja“. Laimingas žmogus gyvena dabartimi, jo laikas – amžinybė, jo sąmonėje nėra idėjos „Viskas praeina“. Amžinybė – tai amžinai besitęsianti laiminga dabartis. Laikas atsiranda tada, kai žmogų palieka laimė. Kuo žmogus nelaimingesnis, tuo lėčiau bėga laikas. Minutė ištįsta į valandą, o didžios nelaimės akimirka virsta amžinybe. Laikas sustingsta, liaujasi judėti. Būtina žinoti, kad laikas egzistuoja mūsų sąmonėje tik materialiu pavidalu išreikštame pasaulyje, kad mes galėtume giliau suvokti ir išjausti gyvenimišką patirtį. Laikas – tai ypatinga energija, kuri keičia fizinę materiją. Mes gyvename Žemėje, o pagrindinė mūsų esaties dalis – mūsų aukštesnysis Aš – yra ten, kur nėra laiko ir erdvės. Šios aukštesniosios mūsų dalies dėka galima keisti ir praeitį, ir dabartį, tik tam reikia išmokti kontaktuoti su savo aukštesniuoju Aš.

Laikas – tai viena iš realybės iliuzijų. Naujojoje epochoje mes artėjame prie vienybės, prie tokios realybės, kur nėra laiko, kur viešpatauja belaikiškumas, amžinybės akimirka „čia ir dabar“. Būdami dabartyje mes stabdome laiką ir savo realybėje steigiame amžinybę. Taip kiekvienas žodis, veiksmas, jausmas prisipildo gilesnio įsisąmoninimo. Tai naujas dvasinės meistrystės lygmuo. Jei įsivaizduotume laiko begalybę kaip aštuoniukę, paguldytą horizontaliai, ir tartume, kad viena aštuoniukės dalis atitinka praeitį, o kita ateitį, tai dabartis būtų tas taškas, kuriame susitinka praeitis ir dabartis. Dabartis yra akimirka, momentas, ir kaip tik šiame momente reikia išmokti gyventi. Būtent šiame momente ir gyvena gyvenimo meistrai.

Kaip Dievas padeda žmonėms? Ar Jis mus girdi?

Fri, 05 Jan 2024 14:59:00 +0000

Kaip dažnai mums atrodo, kad Dievas negirdi mūsų prašymų ir nesupranta mūsų rūpesčių! Ar tikrai taip yra? Dvasinė būtybė Krajonas atsako į mūsų abejones ir pataria, ką daryti, kad mūsų rūpesčiai nustotų atrodyti rūpesčiais, o problemos imtų spręstis savaime...

Tekstas

Kaip Dievas padeda žmonėms? Ar Jis mus girdi?

Kodėl jums kartais atrodo, kad Dievas negirdi jūsų prašymų ir nesupranta jūsų rūpesčių? Štai svarbus dalykas, kuriuo noriu pasidalinti su jumis šiame pašnekesyje. Jūs galite padaryti taip, kad rūpesčiai jums nustos atrodyti kaip rūpesčiai. Galite padaryti taip, kad visos jūsų problemos ims spręstis savaime. Tam tereikia perduoti šių rūpesčių kontrolę Dievui.

Kad aiškiau įsivaizduotume situaciją, pasitelkime analogiją su vaikyste. Tada jūs buvote laisvi nuo rūpesčių, nes savo rūpesčių kontrolę perduodavote savo tėvams. Buvote tikri, kad jie pasirūpins, kad neliktumėte nepamaitinti, nepagirdyti, neaprengti ir be stogo virš galvos. Žinojote, jie pasirūpins, kad turėtumėte viską, kas būtina gyvenime. Ir jums nieko nereikia daryti.

Ar žinote, kad vaikų ir tėvų santykiai šeimoje buvo sumanyti kaip idealus žmonių ir Dievo santykių modelis. Jūs patys kartais vadinate save Dievo vaikais, o Dievą – Tėvu. Ir tame yra tiesos. Praktiniame gyvenime ne visada būna taip, retai sutiksi tokią šeimą, kurioje vaikų ir tėvų santykius gali gretinti su Dievo ir žmonių santykiais. Dievas myli besąlygine, nuo nieko nepriklausoma meile visus be išimties. Jo meilė nekelia jokių sąlygų. O tėvų meilė dažnai yra sąlygiška, ji reikalauja iš vaikų tam tikrų sąlygų. Aš tave mylėsiu, jeigu tu darysi taip kaip nurodysiu... Užaugę jūs galite suvokti skirtumą tarp sąlygiškos ir besąlyginės meilės ir pasirinkti. Pasirinkti sąlyginę meilę, keliančią vienokias ar kitokias sąlygas, reikalavimus, ir niekada nesuteikiančią laimės, ar pasirinkti tikrą dievišką meilę, besąlyginę, nuo nieko nepriklausančią meilę.

Užaugę jūs galite viską pakeisti ir imti mylėti savo vaikus besąlygine meile. Kartu galite reikšti dėkingumą savo žemiškiems tėvams už tai, kad suteikė gyvenimą, už pamokas, kurias išmokote jų dėka ir, žinoma, už pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmus, patirtus vaikystėje. Pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmus įgijote todėl, kad sutikote perduoti savo gyvenimo kontrolę tėvams. Bręsdami jūs galite perduoti savo gyvenimo kontrolę dangiškiems tėvams. Pagal tradiciją vadinate Dievą tėvu. Bet daugelis jūsų jau žino, kad iš tiesų Dievas yra belytis. Jis yra ne moteris ir ne vyras. Jame reiškiasi ir moteriškas, ir vyriškas pradas. Teisingiau būtų sakyti, kad Dievas yra viso, kas yra, taip pat ir žmogaus, Tėvas – Motina arba Motina – Tėvas. Nejaugi galite manyti, kad Dievas rūpinsis jumis prasčiau negu jūsų žemiškieji tėvai? Nejaugi manote, kad tam jis turi mažiau galimybių, mažiau jėgų ir priemonių?

Taip, taip, aš žinau, ką jūs dabar galite pasakyti. Ir dažnas pasakote taip: Krajonai, gyvenime man teko patirti daug sunkumų, teko susidurti su tokiomis problemomis, kurios atrodė neišsprendžiamos. Buvo situacijų, kai man labai reikėjo pagalbos, ir aš meldžiau pagalbos. Tad nesakyk, kad neprašiau. Aš prašiau, bet pagalbos nesulaukiau. Ir tada pasijutau be galo vienišas ir pamestas, Ir po viso šito tu skelbi, kad aš turiu dangiškuosius tėvus, kurie visada pasirengę padėti man. O gal tai tinka bet kam kitam, tik ne man? Arba šitie tėvai ne tokie jau ir rūpestingi? Arba jie apskritai neegzistuoja? Gal tai tik mano vaizduotės vaisius?

Nemanykite, kad man, Krahonui, nesuprantami jūsų rūpesčiai. Aš suprantu ir jūsų nerimą, ir jūsų abejones. Aš žinau, kad jūsų maldos kartais lieka be atsako. Tiksliau, jums atrodo, kad jos lieka be atsako. Žinokite, kad kiekviena jūsų malda yra girdima Dievo. Kiekviena. Jei meldžiatės iš visos širdies, meldžiatės aistringai – tokios maldos negalima neišgirsti. Tad kodėl kartais jums rodosi, kad nesulaukiate pagalbos?

Imkime ir panagrinėkime tokį pavyzdį. Štai mažas vaikelis, kuris mokosi vaikščioti. Be motinos pagalbos jis negali žengti nė žingsnio. Motina visada šalia, ji tiesia jam rankas, ji daro viską, kad mažylis išmoktų vaikščioti ir kartu neparvirstų ir nesusižalotų. Bet kas būtų, jei ji niekada neatitrauktų savo rankų? Kas būtų, jei ji laikytų jį net tada, kai jis turėtų ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti? Jūs jau žinote, kas tada būtų. Jis pats be motinos pagalbos nežengtų nė žingsnio. Jis lauks pagalbos, palaikymo. Jis visą gyvenimą negalės apsieiti be motinos rankų. Todėl rūpestingos motinos žino: ateina laikas, kai ji turi paleisti vaiką, kad jis pradėtų vaikščioti savarankiškai. Jai skaudu stebėti, kaip jis krinta, vėl ir vėl krinta. Ji padeda jam atsikelti, bet kaskart iš naujo suteikia jam galimybę prasėti vaikščioti pačiam, nukristi ir vėl atsikelti, tik šiuokart pačiam.. Ir eiti, ir eiti...

Suprantate, kaip yra? Tai, ką kartais suvokiate kaip atsisakymą padėti, iš tikrųjų yra jums siunčiamas kvietimas: stokis ir eik. Ženk šį žingsnį savarankiškai. Tu jau gali. Kitaip niekaip neužaugsi. Niekada nieko negalėsi padaryti savarankiškai. Būna taip, kad jūsų Aukštesnysis Aš ir jūsų dangiškieji padėjėjai rėkia tiesiai į ausį: padaryk tai, pasuk į šią pusę, atsigręžk, ir tu pamatysi nuostabią galimybę. Bet jūs negirdite, jūs per daug įsijautę į savo kasdienybę ir todėl neklausote Dievo balso, o po to sakote, kad to balso nebuvo, ir jums niekas nenorėjo padėti. Tai dar viena priežastis, dėl ko jums rodosi, jog Dievas nepadeda.

O štai dar viena priežastis, kurią labai gražiai paaiškina plačiai paplitęs anekdotas apie loterijos bilietą. Gal jūs manote, kad Dievas nesupranta, kas yra humoras? Gal manote, kad Dievas nežino anekdotų? Iš tikrųjų Dievas labai mėgsta anekdotus. Mes kartu su jumis dažnai juokiamės klausydami jų. Štai ir jūs, kaip tas anekdoto herojus, dažnai prašote laimėjimo loterijoje, bet patys net nesusiprantate nusipirkti loterijos bilietą. Maža tik prašyti pagalbos, reikia aktyviai jos ieškoti. Nesitikėkite, kad Dievas suteiks jums laimingą progą iš niekur nieko, nors iš tiesų Dievas nuolat teikia jums laimingas progas Bet su šiomis progomis jūs patys turite ką nors daryti, turite jas pasitikti. Patys turite atidaryti duris, kuriuos atsiranda prieš jus. Net jei kartais suklystate ir atveriate ne tas duris, vis viena nereikia bijoti, rizikuokite vėl ir vėl, atidarinėkite vis naujas duris, kol rasite skirtas būtent jums. Jei kartą likote be darbo ir be skatiko kišenėje ir jums rodėsi, kad buvote priverstas susitvarkyti pats, kad Dievas niekuo nepadėjo, tai netiesa. Juk vis dėlto susitvarkėte pats, tad kodėl manote, kad tame nebuvo Dievo sumanymo? Net jei nesusitvarkėte toje situacijoje, tai kodėl manote, kad Dievas nerodė jums kelio? Gal tai jūs negirdite jo patarimų?

Tai Krajono žinia.

Ir tada prasideda magija

Thu, 11 May 2023 20:15:00 +0000

Egzistuoja atskaitos taškas, kurį pasiekus viskas ima keistis. Pirmas dalykas, kurio sulauksite priėję atskaitos tašką – tai sinchroniškumas. Tai toks reiškinių ir įvykių susiklostymas, tariamų „sutapimų“ virtinė, kurios dėka jūs atsiduriate reikiamoje vietoje, sutinkate reikiamus žmones, išgirstate reikalingus žodžius. Kad žmonija imtų suprasti, jog ji valdo savo pačios realybę, prireiks ne tiek ir daug tokių žmonių, kaip jūs. Ir ši palyginti nedidelė grupė žmonių paveiks daug didesnę žmonių grupę, o šie žmonės savo ruožtu skleis naujų idėjų įtaką toliau.

Informacija pateikiamas dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Ir tada prasideda magija

Viskas pradeda veikti, kai jūs darote tai

Dėkingumas – tai raktas nuo Visatos. Ar žinote, kad kasdieną milijonas žmonių nueina miegoti ir rytais neprabunda. Būkite dėkingi, kad atsibudote šį rytą. Būkite dėkingi, kad vis dar esate čia. Daugiau kaip vienas milijonas žmonių pajunta skausmą, suvokę, kad jų mylimi artimieji neprabudo šį rytą. Dėkokite Visatai, kad šį rytą pakilote iš patalo, kad turite kojas stovėti ant žemės.

Daug žmonių, prabudę iš ryto, sako: „Štai dar viena nelaiminga diena. Žadintuvas... O, kad jis prasmegtų. Kodėl jis nesustoja. Man skauda nugarą, kelius, mano kūnas atsisako funkcionuoti.“ Ir ko tik žmonės neprišneka, kai atsibunda. O galėtų, dar gulėdami lovoje, išjungti žadintuvą ir pasidžiaugti: „Valio, aš vėl prabudau!“

Tą momentą, kai kylate iš patalo, paverskite maloniausia dienos akimirka, nes prasideda dar viena diena, per kurią galėsite mėgautis gyvenimu kartu su savo šeima ir kitais laimingais žmonėmis. Mėgaudamiesi gyvenimu, jūs tampate savo pačių gydytojais. Jūsų kūno ląstelės pasirengia išgirsti jūsų balsą ir suprasti kalbą. Jūsų širdis, smegenys, visas kūnas pradeda sutartinai veikti, kad per save išreikštų tai, ką jūs sakote ir jaučiate. Kai jūs sakote sau „Taip“, Visata taip pat sako jums „Taip“. Bet jei jūs sakote, „Taip, bet...“, tai Visata pagauna tą „bet“ ir vėliau išreiškia materialiu pavidalu jūsų gyvenime – įvairiomis klaidomis, nesėkmėmis, nelaimėmis...

Kai mes ateiname į šį pasaulį, atsinešame su savimi tam tikrus dalykus, kurie vadinami įgimtais. Daugelis tikėjimo sistemų pripažįsta faktą, kad žmogui mirštant jo dvasia kažkur iškeliauja. Dauguma Žemės žmonių tiki, kad ten, kur žmogus išeina po mirties, kažkas egzistuoja. Tai ne tas atvejis, kai norimas dalykas paskelbiamas realiu dalyku, tai ne marketingo elementas. Tai tiesiog įgimtas žinojimas. Žmonija kaip visuma, kaip kolektyvinis subjektas, pripažįsta, kad egzistuoja kažkas didesnio už ją pačią – kad ir kaip tas didesnis vadintųsi – Dievas, Dvasia, Kūrinijos Šaltinis. Būtent toks tikėjimas yra daugelio tikybų šerdis. Visose tikėjimo sistemose daroma tokia svarbi prielaida: kai žmogus miršta (nors iš tikrųjų niekas nemiršta), lieka kibirkštis, kuri yra amžina. Ši kibirkštis yra mumyse, kol mes esame gyvi. Ir tai vadinama „prigimimu“. Be to, mumyse yra nuostabi energija, kuri vadinasi sąmonė. Su šia energija mes galime bendrauti būdami čia, bet ji neišnyksta ir tada, kai mes išeiname iš šio pasaulio. Žmogiškoji natūra ir tos visuomenės sistemos, kurių paskirtis yra kurti dvasingumą, regis, susitarė daryti taip, kad tas Kūrinijos Šaltinis, esantis mūsų viduje, taptų neprieinamas mums. Tos sistemos sako: kad susisiektumėte su Šaltiniu, sulauktumėte jo palaikymo, jūs turite pasitelkti į pagalbą kažką kitą – kažkokį tarpininką tarp savęs ir Dievo. Arba jūs privalote laikytis tam tikros tvarkos, atlikti tam tikrus ritualus, ir tik tada jums atsivers kelias prie Šaltinio. Visa tai lemia žemesnis sąmonės lygis, tai kyla iš baimės, kad žmonės gali pakeisti savo įpročius, savo supratimą. Kaip pavadinti ir kaip pakeisti tokį įprotį, kai žmonės suka ratus, laukdami, kada gi atsitiks kas nors blogo. Tai lemia žemesnis sąmonės lygis, tai kyla iš to, ko mus mokė, kuo išmokė tikėti, ką išmokė matyti. Todėl mes nesuprantame, kad kažkas didesnis stovi šalia mūsų tiesiog čia pat, tiesiog šią akimirką ir tiesia mums ranką.

Mūsų širdis, kankorėžinė liauka ir sąmonė yra susieti simbiozės ir kūrybinės kibirkšties. Tos kūrybinės kibirkšties, kuri priklauso mūsų Aukštesniajam Aš arba Dvasiai. Tai kibirkštis, kuri neišnyksta ir kai jūs išeinate iš šio pasaulio, tai Dvasia, tai Laukas – vadinkite tai, kaip norite. Dabar tai gaubia jus, laukia jūsų dėmesio ir tiesia jums rankas.

Laisvos valios sąvoka yra absoliutus dalykas. Kai jūsų gyvenimas tarsi sustojęs, kai niekas nevyksta ir jūs dėl to verkiate, šalia jūsų gali stovėti nuostabus angelas. Angelas, spindėdamas visa savo didybe, bus šalia jūsų, bet jis tylės ir nieko nedarys.

Kai žmonės skundžiasi pasauliui, kad jie tapo šio gyvenimo aukomis, jie stebisi, kad susiduria su blogais dalykais. Angelas tuo tarpu pasikvies kitus jūsų globėjus, ir jie toliau tylėdami jus mylės. Aplink jus gali būti didžiulis stadionas, užpildytas jus mylinčiomis ir jūsų vardą žinančiomis šviesos būtybėmis, bet kol jūs sėdite, verkiate ir skundžiatės, kad jūsų gyvenime nėra nieko gero, jie nieko nepasakys. Nepasakys dėl tos priežasties, kad mūsų pasirinkimo teisė yra absoliuti, ir niekas negali jos pažeisti Bet jūs galite giliai įkvėpti ir tarti: „Aš kažką jaučiu“. Ir tada jūs gausite tą kibirkštį ir tarsite: „Aš duodu leidimą, kad galiojantis sumanymas, planas, apie kurį aš kol kas nieko nežinau, atsivertų man ir pripildytų supratimu. Aš leidžiu tam, kas manyje įgimta, susijungti su mane supančiu Lauku, kuris vadinamas Aukštesniuoju Aš, ir tada mano gyvenime prasidės vyksmas, nes manyje tūnojusi baimė išnyks, ir tada mano norai, mano ketinimai galės realizuotis.“

Kas atsitinka, kai jums nepatinka fiziniai pratimai, bet kas nors, tarkim, tėvas, ragina juos daryti? Jūs atsisakinėjate, o galiausiai nenoromis sakote: „Gerai, jei jau taip norite, aš nueisiu ir atliksiu keletą pratimų“. Jūs padarote patį minimumą tų pratimų, o grįžęs namo sakote: „Nieko linksmo. Man tai visai nepatinka“. Bet jūsų paprašys pasimankštinti dar šiek tiek, ir jūs toliau mankštinatės, kad ir nenoromis. O grįžęs namo vėl kartojate: „Tai siaubinga! Aš visai nenoriu to daryti!“ Bet jūsų vėl paprašo: „pasistenk dar truputi“, ir jūs vėl einate ir vėl grįžtate namo leisgyvis. Ir štai vieną dieną pajuntate: „Man palengvėjo! Čia tai bent! Aš jaučiuosi daug geriau.“ Ir tada jūs sakote vienam savo draugui: „Ar nenorėtum nueiti ir atlikti keletą pratimų? Tai tikrai naudinga.“

Taigi jums palengvėjo. Atsitiko tai, ko jūs nesitikėjote. Jei jūs atversite duris naujai patirčiai, galėsite tarti tokius žodžius: „Brangioji Dvasia, patvirtink, kad visa tai tiesa. Aš atveriu savo širdį, savo kankorėžinę liauką (trečiąją akį), savo protą intuityviai suvokiamai informacijai, kuri padės man atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, padės susitikti su reikiamu žmogumi ir priimti tinkamiausius gyvenimo sprendimus.“ Iš pradžių jūs sakote tai nedrąsiai, ne visai tikėdamas tuo, ką sakote (juk panašiai buvo ir su fiziniais pratimais). Bet kai žmogus ima mankštintis, jo kūnas suvokia: jis kažką daro, jis pagaliau suprato. Ir tada mankšta jau gali pasitarnauti organizmui, gali padėti pasiekti rezultatų, kurie taps matomi. O kai tie rezultatai taps akivaizdūs, jūsų jau niekas nesustabdys, nes jūs žinote, kokiais būdais galima pasiekti realių rezultatų.

Kai kartais jūs sakote: „Aš taip ir žinojau – iš to nieko nebus“, jūs stiprinate savo baimę, įtvirtinate savo netikėjimą, nors tą netikėjimą maskuojate tikėjimu. Jūs suprantate, ką aš turiu omenyje? Jei jūs ką nors sakote ar darote nepajėgdamas atsikratyti abejonės, jūsų žodžiams ar darbams nelemta išsipildyti. Net ir tuo atveju, jei sakysite: „aš pabandysiu, aš pasistengsiu padaryti“, tai neturės reikšmės. Tiesiog nieko neįvyks. Bet jei jūs atveriate save, giliai įkvepiate ir sakote: „Brangioji Dvasia. Aš leidžiu panaudoti šiuos žodžius, kad mano gyvenime nutiktų kas nors gero. Aš susijungiu su Lauku, aš susijungiu su Planu. Aš leidžiu Kibirkščiai, kuri yra manyje ir kuri yra mano siela, susijungti su Kibirkštimi, kuri yra anapus manęs, kuri ir yra Visata, kuri yra viso, kas yra, Kūrėjas.“ Tada viskas ima veikti kartu, tada prasideda stebuklai. Mums viskas įmanoma, bet pirmiausia tuo reikia patikėti. Ko gero, kad įveiktume abejones ir baimę, reikia pratimų, kurie atvestų jūs į tą vietą, kur atsiveria duris į naujas erdves.

Ir taip yra iš tikrųjų.

Tai Krajono žinia.

Atsikratykime mirties baimės

Thu, 23 Feb 2023 12:45:00 +0000

Dieviškosios tiesos neretai labai skiriasi nuo to, ką mes esate pratę laikyti tiesomis. O tiesa yra tokia: kai peržengiame slenkstį, kurį patys vadiname mirtimi, mes patiriate džiaugsmą. Tai neišmatuojamas, visa apimantis džiaugsmas, kokio nepažinote gyvendami Žemėje, žmogaus kūne. Tai grįžimo namo džiaugsmas. Kiekvienas mūsų šimtus kartų esame tai patyrę.

Informacija pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą

Tekstas

Gali būti, kad Jūs nustebins šie mano žodžiai, gali būti, kad Jūs apskritai atsisakysite patikėti tuo, ką dabar pasakysiu. Brangieji, dieviškosios tiesos neretai labai skiriasi nuo to, ką Jūs esate pratę laikyti tiesomis. O tiesa yra tokia: kai peržengiate slenkstį, kurį patys vadinate mirtimi, Jūs patiriate džiaugsmą. Tai neišmatuojamas, visa apimantis džiaugsmas, kokio nepažinote gyvendami Žemėje, žmogaus kūne. Tai grįžimo namo džiaugsmas, tai susijungimo su savo mylinčia šeima džiaugsmas. Tai džiaugsmas susitikus su mylimaisiais, kuriuos laikėte prarastais visiems laikams. Grįždami namo Jūs tiesiog džiūgaujate. Jus užlieja laimė, kokios nebuvote patyrę Žemėje.

Kiekvienas Jūsų šimtus kartų esate tai patyrę. Jūs gyvenote Žemėje ir bijojote to, ką vadinate mirtimi. Kartais ši baimė apnuodydavo visą Jūsų gyvenimą. Bet ateidavo didžiojo perėjimo momentas, ir Jūs pakildavote į neregėto džiaugsmo aukštumas. Paskui viską pamiršdavote, ir viskas prasidėdavo iš naujo. Jus užvaldydavo mirties baimė, jausmas, viešpataujantis Žemėje, trimatėje plotmėje. Jus manėte: jei visi šito taip bijo, vadinasi, tai iš tikrųjų baisu. Visa tai dėl užmaršties skraistės, kuria Jūs savo noru užmetėte ant savo gyvenimo ir savo atminties. Mirties baimės priežastis – užmaršties skraistė, bet ne tik ji. Pasakysiu dar vieną dalyką, kuris gali nustebinti: ši nekintamą žmonijos atributą Jūs prisiėmėte savo noru. Tai buvo Jūsų sprendimas, tai buvo dvasios sprendimas. Todėl galima sakyti taip: mirties baimė neturi realaus pagrindo. Ir vis dėlto ji dėsninga. Dėsninga, nes reikalinga, tiksliau, reikalinga tam tikrame Jūsų evoliucijos etape. Jūs atėjote į Žemę puikiausiai žinodami, kad tai kieta, sustingusi, poveikiui sunkiai pasiduodanti aplinka. Jūs žinojote, kad Jūsų užduotis – atnešti į šią kietą aplinką Dievo meilę ir Dievo šviesą. Jūs žinojote, kad tai bus nelengva, žinojote, kad užmiršite savo užduotį, ir Jums teks, nepaisant aplinkos pasipriešinimo, atsiminti tai. Jūs žinojote, kad tam prireiks ne vieno gyvenimo, kad aplinka bandys gesinti Jūsų šviesą, bandys daryti viską, kad atsižadėtumėte meilės. Jūs žinojote: anksčiau nei atsiminsite, kas esate, anksčiau nei išmoksite atstovauti šviesą ir meilę Jūs patirsite virtinę persikūnijimų, kupinų visokiausių bėdų, skausmo, netekčių ir kančių. Pabandykite įsivaizduoti, kaip visa tai atrodytų, jei iš anksto žinotumėte, kad ten, už slenksčio, Jūsų laukia dangiškieji namai, kur viešpatauja meilė, šiluma, šviesa, taika ir laimė. Žinoma, Jūs, bet kuriuo atveju bent dauguma iš jūsų, stengtųsi grįžti ten kiek įmanoma greičiau. Vargu, ar vykdytumėte savo užduotis ir vargu ar atsidurtumėte ten, kur dabar esate – atsinaujinančioje Žemėje. Žemėje, kaip niekada anksčiau priartėjusioje prie nušvitimo. Žemėje, kur vis ryškiau ir ryškiau matosi būsimojo žemiško rojaus bruožai. Štai kodėl sumanyta mirties baimė. Ji buvo sumanyta, kad Jūs stengtumėtės pragyventi Žemėje kuo ilgiau. Ji buvo sumanyta, kad žemiškos bėdos ir negandos ne taip smarkiai gąsdintų Jus. Ji buvo sumanyta, kad Jūs narsiai sutiktumėte Jūsų daliai tekusius sunkumus, žinodami, kad tie sunkumai – mažesnės bėdos už mirtį. Jūs bijojote mirties, nes ši baimė buvo reikalinga tam, kad gyventumėte, brangieji. Štai kodėl dabar galite tarti ačiū tai baimei už tai, kad ji laikė Jūs Žemėje per daugelį įsikūnijimų.

Pratimas. Atsiminimai apie praėjusius gyvenimus.

Šiame pratime svarbiausias dalykas – vaizduotės darbas, o ne tikrieji praeitų gyvenimų prisiminimai. Tegu Jūsų netrikdo tai, kad negalite tiesiogiai atsiminti savo ankstesnių gyvenimų. Ši užmarštis turi savų priežasčių. Jei Jums prireiks ką nors atsiminti, tas prisiminimas išplauks iš giliosios atminties reikiamu momentu. O kol kas siekiant išsivaduoti iš mirties baimės pakanka paprasčiausiai įsivaizduoti savo įsikūnijimų virtinę taip, kaip pasufleruos Jūsų vaizduotė. Gali nutikti ir taip, kad vaizduotė pateiks užuominų ir apie tikrus praeitų gyvenimų įvykius. Bet specialiai nereikia stengtis ką nors atsiminti.

Raskite vietą, kur Jūsų niekas netrikdytų, patogiai įsitaisykite, atsipalaiduokite ir užsimerkite. Įsivaizduokite, kad Jūsų praeitų gyvenimų virtinė – tai švytintys karoliukai, suverti ant ilgo, į begalybę nutįsusio siūlo. Siūlo galų Jūs nematote, nes jie neegzistuoja. Jūsų persikūnijimų skaičius gali būti baigtinis, bet pats jūsų egzistavimas yra begalinis erdvėje ir laike. Mintyse galite priartinti prie savęs bet kurį karoliuką ir įsivaizduoti, kad žvelgiate į jo vidų. Įsivaizduokite, kad ten matote vieną iš savo įsikūnijimų. Nupieškite jį tokiomis spalvomis ir pavidalais, kokiais tik panorėsite. Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą ar video, kuriame Jūsų gyvenimo įvykiai prabėga pagreitintu tempu. Tiesiog leiskite vaizduotei laisvai skleistis ir tegu prieš Jūsų akis išsiskleidžia tokie vaizdai, kokius norisi matyti. O gal tie vaizdai iškils tarsi savaime, be jokių vaizduotės pastangų. Kai filmas priartės prie gyvenimo pabaigos, įsivaizduokite, kad su dėkingumu ir džiaugsmu sutinkate tą pabaigą. Jūs dėkingi nuostabiai inkarnacijai už tai, kad ji tiesiog buvo. Ir Jūs dėkingas už tai, kad Jums suteikta galimybė grįžti į savo nuostabiuosius dangiškus namus. Įsivaizduokite patį laimingiausią sugrįžimą, įsivaizduokite dangiškus namus kaip labai šviesią ir džiaugsmingą vietą, vietą, kupiną meilės energijos. Įsivaizduokite, kaip Jūs su meile ir džiaugsmu sutinka Jūsų šeima. Čia susirinko patys artimiausi, patys mylimiausi asmenys. Savo vaizduotėje, savo mintyse galite peržiūrėti bet kurį iš savo įsikūnijimų. Tiesiog įsivaizduokite, kad priartinate kuri nors karoliuką ir žvelgiate jo vidun. Ir kiekvieną kartą įsivaizduokite, kad perėjimas iš gyvenimo būsenos į būseną „po gyvenimo“ yra lengvas, smagus ir džiaugsmingas įvykis.

Šį pratimą galite kartoti tol, kol suvoksite savo egzistenciją kaip begalinę susitikimų ir išsiskyrimų, išėjimų ir grįžimų grandinę, kurioje nėra to, ką Jūs buvote įpratę vadinti mirtimi.

Šis pratimas padės Jums suvokti save kaip nemirtingą beribę esybę. Gali atsitikti ir taip, kad pratimas sužadins tikrus atsiminus apie ankstesnius įsikūnijimus.

Atsikratykime noro viską kontroliuoti

Sun, 06 Nov 2022 18:58:00 +0000

Norą viską kontroliuoti, visur ir visiems nurodinėti, ką daryti, kaip elgtis, skatina siekis atitikti kitų žmonių jums primestus vaidmenis, kurie anaiptol neatitinka jūsų esmės. Atsikratyti siekio viską kontroliuoti galima tik pradėjus draugauti su savimi, rūpintis savimi.

Informacija pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Pagrindinė priežastis, skatinanti jūsų norą viską kontroliuoti, visur ir visiems nurodinėti, ką daryti, kaip elgtis, ko siekti – tai siekis atitikti išorinius vaidmenis, kurie anaiptol neatitinka jūsų esmės. Atsikratyti siekio viską kontroliuoti galima tik tada, kai pradedate draugauti su savimi, rūpintis savimi, jausti sau švelnumą. Taip jūs pereinate nuo išorinių dalykų prie vidinių ir pradedate jausti gyvenimą siela, o ne proto šablonais. Tada pasikeičia jūsų savijauta, ir jūs galite visiškai naujai žvelgti į aplinkinius žmones, nesmerkti jų už tai, kad jie elgiasi ne taip, galvoja ne taip, kaip norėtųsi jums.

Kai mes atsipalaiduojame, leidžiame sau nepaisyti iliuzinių prievolių, paržengti vaidmenų diktuojamas ribas ir nukreipti dėmesį į tai, kas teikia tikrą malonumą, mums darosi visiškai nesvarbu, kaip kiti elgiasi, mums jau neberūpi vienaip ar kitaip juos raginti, jiems nurodinėti. Gyvenimas pasikeičia, kai jūs atsigręžiate į save, į savo pojūčius, į savo kūną – net ir tokiais momentais, kai, regis, nėra nė vienos sekundės laisvo laiko, ir reikia viską suspėti.

Išsivadavimas iš įpročio viską kontroliuoti savo ir kitų gyvenimuose yra natūrali meilės sau pasekmė. Tai atsigręžimas į savo vidinę esmę, ryšio su savo dvasia užmezgimas. Kai jūs mokotės mėgautis savo būtimi – kad ir kokia ji būtų – kai pajuntate savo gelmę, savo ypatingumą, nepriklausomumą nuo išorinių kaukių, jūs nustojate nerimauti ir jaudintis, ar atitinkate vieną ar kitą vaidmenį. O anksčiau dėl to labai jaudinotės.

Daugeliui žmonių tai labai svarbu ir šiandien. Matuojant išoriniais masteliais jūs darotės lyg ir abejingesnis savo artimiesiems, bet iš tikrųjų tai ne abejingumas, o ramybė. Jūs tiesiog žinote, kad jiems viskas gerai, kad ir kas atsitiktų jų gyvenime, kad juos veda jų dvasios žvaigždė, ir kad didžiausia pagalba, kurią galite jiems suteikti – padėti pasikliauti savo pačių jėgomis. Ir tada jūsų ramybė, sutelkta energinė būsena pradeda kurti erdvę, kurioje jūsų artimiesiems lengviausia priartėti prie savo dvasios, susilieti su ja.

Garso įrašas:

RRuta · Atsikratykime noro viską kontroliuoti

Kas vyksta po mirties

Sat, 05 Feb 2022 19:48:00 +0000

...Hipnologė Dolores Kenon priėjo išvados, kad nėra jokių realių priežasčių bijoti mirties. Tyrinėdama mirtį, ji kaskart atsidurdavo gyvenimo šventėje. Pasirodė, kad mirtis atveria mums naują, netikėtą ir išties nuostabų gyvenimą...

Informacija pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą

Tekstas

Daugeliui žmonių mirtis atrodo kaip kažkas labai siaubinga. Juoda tuštuma, į kurią prasmenga žmogus, pašalintas iš materialiojo pasaulio, kurį daugelis laiko vienintele tikra realybe. Kai Dolores Kenon tik pradėjo daryti regresinės hipnozės tyrimus, ji nė neįsivaizdavo, kur tai nuves ją. Ji nustatė, kad tarp ankstesnio ir vėlesnio gyvenimų yra tam tikras periodas, kurį sąlygiškai galima pavadinti pomirtine būsena. Tai erdvė, kurioje atsiduria žmonės po to, kai nutrūksta jų fizinio kūno egzistavimas.

Pirmą kartą tai nutiko per vieną regresinės hipnozės seansą, kai žmogaus sąmonę ji gramzdino į praėjusį gyvenimą. Netikėtai subjektas „numirė“ (tai yra hipnozės metu išgyveno mirtį) tiesiog jos – Dolores Kenon – akyse. Tai nutiko taip netikėtai, kad Dolores Kenon sutriko. Ji nežinojo, ko galima tikėtis iš žmogaus, kuris yra priverstas savo sąmonėje patirti mirtį. Viskas įvyko taip greitai, kad nebuvo jokios galimybės sustabdyti šį procesą. Subjektas tuo metu iš išorės taško apžiūrinėjo savo kūną ir konstatavo, kad jis atrodo taip pat kaip ir visi kiti lavonai. Pats individas liko visiškai sveikas, nepažeistas ir visiškai nepasikeitęs. Nuo to momento Dolores ėmėsi tyrinėti šį reiškinį. Mirtis gali pasirodyti žmogui pačiais įvairiausiais pavidalais, bet tai, kas nutinka po mirties, visada atrodo panašiai. Dolores priėjo išvados, kad nėra jokių realių priežasčių bijoti mirties. Tyrinėdama mirtį, ji kaskart atsidurdavo gyvenimo šventėje. Pasirodė, kad mirtis atveria mums naują, netikėtą ir išties nuostabų gyvenimą. Su mirtimi ateina išmintis. Netekę fizinio kūno mes įžengiame į visiškai naują matmenį, išminties matmenį. Akivaizdu, kad fizinio kūno rėmai apriboja, varžo žmogaus esmę. O kai individualybė arba siela išeina iš fizinio kūno rėmų, apribojimai bei suvaržymai visiškai išnyksta, ir ji gali suvokti daug daugiau negu galime įsivaizduoti.

Taigi, bendraudama su žmonėmis, kurie „numirė“ per regresinę hipnozę, Dolores galėjo rasti atsakymus į daugelį sudėtingų ir painių klausimų. Į tokius klausimus, kurie persekiojo žmoniją per visą jos egzistavimo istoriją. Daugelis subjektų aprašo dvasios išėjimą iš fizinio kūno kaip kelionę per tamsų tunelį, kurio gale švyti ryški šviesa. Tokie vaizdiniai dažnai kartojasi pasakojimuose žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ir atskleidžiančių vadinamuosius artimus mirčiai potyrius. Vienas subjektas pasakojo, kad ši šviesa yra galingas energinis laukas, savotiškas barjeras tarp fizinio ir dvasinio pasaulio. Žmogus eina link šios šviesos šaltinio, bet nespėja prieiti, nes vienu momentu ji pradeda traukti atgal, ir jis grįžta į fizinį kūną. Tokie žmonės iš tiesų išgyveno būsenas, artimas mirčiai, bet neužbaigė perėjimo, tai yra nepraėjo viso kelio tuneliu, todėl nenumirė taip, kaip mes suprantame šį žodį. O Dolores Kenon pacientai, prisimindami savo mirties patirtį, šį šviesos barjerą pereina. Perėjimo metu ši energija tampa tokia galinga ir intensyvi, kad sidabrinė gija arba virkštelė, jungianti sielą su fiziniu kūnu, nutrūksta ir siela jau nebegali įveikti barjero atgaline kryptimi, tai yra grįžti į savo kūną. Siela ir kūnas atsiskiria visam laikui. Kūnas, praradęs ryšį su gyvybės šaltiniu – dvasia ir siela – pradeda irti.

Peržengę mirties slenkstį kai kurie žmonės pasijunta visiškai sutrikę. Tiesa, taip pasijunta tik kai kurie, o ne visi žmonės. Tai priklauso nuo to, kaip jie numirė – natūralia mirtimi ar staiga, prievartiniu būdu. Svarbiausia tai, kad po mirties žmogus nebūna vienišas. Paprastai žmogų ten pasitinka, ir dažniausiai sutinka žmogus, kuris šiame gyvenime buvo labai brangus ir dvasiškai artimas, susijęs su tavimi širdies lygmenyje. Šio dvasinio artumo dėka adaptacijos periodas praeina lengvai, be problemų. Gana dažni ir tokie atvejai, kai žmonės miršta staiga arba prievartiniu būdu, dar nespėję suvokti, kad jie numirė. Tokius žmones anapus pasitinkanti būtybė privalo paaiškinti, kas jiems nutiko, ir padėti atsigauti nuo tikėtino šoko. Kai kurie žmonės mano, kad po mirties gyvenimas baigiasi, po mirties esą nėra jokio gyvenimo. Toks požiūris gana keistas, turint galvoje, kad bet kokia egzistencija yra ne kas kita, kaip energija. O energijos, kuri pripildo ar palaiko egzistenciją, neįmano nei užmušti, nei sugriauti. Kodėl taip sunku patikėti, kad egzistencija tęsiasi ir po to, kai fizinis kūnas liaujasi egzistavęs? Juk negalima užmušti, tarkim, elektros, nes energija visada lieka energija ir ji esti visur, nors, galimas daiktas, jau kitu pavidalu. Kodėl kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad užmušti energijos negalima, o užmušti žmogaus siela ir dvasią – galima. Juk siela taip pat yra energija. Tai ne daiktas, apsigyvenęs žmogaus kūne, o energija, ir kaip tokiai jai būdingos visos energijos savybės.

Jei norite susidaryti teisingą nuomonę apie save kaip apie asmenybę tai nėra nieko paprastesnio, nes bet kokia asmenybė, bet kokia individualybė pirmiausia yra energija. Būtent čia slypi tvėrimo esmė ir prasmė. Viskas yra energija. Kai kurios gyvybės formos yra žemesnio lygmens. Tokiu formų gausu, pavyzdžiui, mus supančioje fizinėje aplinkoje. Bet visa tai vis vien buvo, yra ir bus energijos. Iš esmės visa materija yra energija, tik mūsų pasaulyje ji regima žemesnių, elementaresnių formų pavidalu. Taip pat ir save galima laikyti grynai energinėmis būtybėmis. Kalbant apskritai, tai materija, kaip tokia, net neegzistuoja. Viso labo tai tik dirbtinė sąvoka, sukurta tam, kad suprantamiau ir paprasčiau būtų galima perteikti tai, kaip ir iš ko sukomponuotas fizinis pasaulis, kuris, savo ruožtu, taip pat yra energijos pasaulis.

Mirtis daugeliui kelia neįveikiamą baimę, tačiau šią baimę galima laikyti didžia iliuzija, neigiančia pati save. Apie mirtį mažai kalbama, bet daug galvojama. Atėjus mirčiai įsiviešpatauja gyvenimas, kuris savo užmoju ir apimtimis toli lenkia visa tai, kas yra šioje planetoje. Bet tuos, kurie ketintų atsisakyti žemiško gyvenimo, norime iš anksto įspėti: jei į mirtį žvelgsite neprotingai, tai yra pakelsite ranką prieš save patį ir nusižudysite, tai išlaisvinsite tam tikrą energiją, kuri liks su jumis ir anapus gyvenimo, tai yra pomirtiniame pasaulyje. Su šia išlaisvinta savižudybės energija žmogus bus priverstas gyventi ir anapus. Neleistina užmušti gyvo kūno, kol neišmuša jo valanda. Tai beprasmiškas išlaidumas, ir su juo negalima taikstytis. Didžiausia problema tavo kelyje – ne baimė, o religinės ar filosofinės dogmos, tai, kieno pagalba žmonės bando uždengti savo akis ir protą nuo gyvos realybės. Pavyzdžiui žmonės turintys tam tikrus religinius įsitikinimus vargiai susitaikys su tomis idėjomis, kurias ką tik atvėriau jums. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie susiduria su daugeliu problemų, kodėl juos ištinka dažnos depresijos ir kiti panašūs atvejai. Nes jie jaučia, kad praranda vienintelę galimybę. Kai jie supras, kad prieš juos daugybė galimybių, kiekvieną kartą jie stengsis rasti patį geriausią variantą ir nejaus kaltės dėl padarytų klaidų. Kitą kartą jie galės ištaisyti klaidas. Todėl reikia stengtis viską daryti kuo geriau jau šiame gyvenime. Bet daugelis šito vis dar nesupranta ar nenori suprasti. Juos apima baimė vien pagalvojus, kad po šio gyvenimo jų laukia kitas gyvenimas, nes šis gyvenimas toks sunkus ir kankinantis, kad galimybė pragyventi dar vieną tokį gyvenimą, o po to dar vieną, virsta jiems nesibaigiančia kančia.

Visi dvasinių mokymų steigėjai turėjo žinių apie egzistencijos nenutrūkstamumą, bet vėliau šios žinios buvo pašalintos iš bendrojo lavinimo proceso, ir taip tos žinios daugumai žmonių tapo nepasiekiamos. Taip valdančios klasės ir religijos elgėsi, kad neprarastų valdžios ir žmonių kontrolės. Toli gražu ne visi, skelbiantys esą religingi, iš tikrųjų tokie ir yra. Galimas daiktas, tokius žmones daugiau patraukia šešėlinė religijos pusė, nors jie patys to nė neįtaria. Juk visuotinai žinoma, jog žmonės keletą kartų perrašinėjo Bibliją, išbraukdami daugelį vietų ir prirašydami tai, kas jiems atrodė reikalinga. Revizorius mažai jaudino, kiek teisingi jų „taisymai“, jiems rūpėjo įteigti savo mintis ir „tiesas“, o Biblija kaip tik ir yra priemonė tas „tiesas“ išplatinti. Žmonės bijo pripažinti, kad Bibliją per daugelį amžių buvo perrašinėjama daug kartų, nes tai priverstų juos susimąstyti, o žmonės bijo savarankiškai mąstyti. Žmogus be tikėjimo negali gyventi, tuo labiau išgyventi, net jei tas tikėjimas neturi protingo pagrindo. Žmogui būtina tikėti bent kuo nors. Žmonės taip pat bijo laisvo mąstymo.

Prisiminkime, kaip judėjai reagavo į Kristaus žodžius: „Aš atėjau, kad išsipildytų pranašystės“. Kokių tik kaltinimų jis nesulaukė: esą jis ir klaidatikis, ir išprotėjęs, ir pats nesuprantąs, ką kalbąs. Kaskart, kai atsiranda žmogus, sakantis tokius dalykus, kurie žmonėms atrodo neįprasti ir neatitinka visuotinai pripažintų minčių bei nuostatų, visi išsigąsta, pradeda piktžodžiauti ir platinti melagingus gandus. Bet šios žinios būtinos žmonėms, nes jie turi išmokti gyventi be baimės, kad taptų tuo, kuo jie gali ir privalo tapti. Yra žmonių, kuriems tiesiog būtina žinoti šiuos dalykus, nes tai suteiks jiems papildomą stimulą, uždegs juos ir galų gale šias žinias jie suvoks kaip tikrą tiesą. Gal tai padės jiems atrasti savo tikrąjį kelią, tapti tuo, kuo jie nori ir kuo turi tapti. Žmonių, kurie tiki Kristaus misija ir pamokslais, ne tiek ir daug, nors pusė pasaulio išpažįsta (bent jau išoriškai) krikščionybę. Tiesą pernelyg ilgai laikė paslėpę, ir dabar atėjo laikas ištraukti ją į dienos šviesą ir paskelbti pasauliui.

Kokia mirties prasmė?

Sat, 05 Feb 2022 19:44:00 +0000

Per savo dabartinį gyvenimą žmogus kaupia patyrimą ir dvasinį potencialą kitam įsikūnijimui. Sukauptas potencialas gali realizuotis tik praėjęs pro mirties vartus. Taip buvo anksčiau. O kaip yra dabar, naujoje eroje?..

Informacija pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Brangieji, Jūsų pažįstami ir nepažįstami, artimi ir tolimi žmonės išeina iš gyvenimo šiais nelengvais laikais, ir jums beveik visada atrodo, kad jie išeina ne laiku, kad jie – absurdiško atsitiktinumo aukos. O iš tikrųjų visi jie išeina savo laiku, iš tikrųjų jie patys taip nusprendė. Jie suplanavo tokį išėjimą dar prieš įsikūnydami. Dvasios požiūriu toks išėjimas yra savalaikis. Jie išėjo tada, kai atėjo tinkamas laikas – pagal dvasios ir dvasinio pasaulio logiką. Tai, kas atrodo neteisinga pagal žemiško gyvenimo logiką, teisinga ir pateisinama pagal aukščiausius Visatos dėsnius. Daugeliui sunku tai suvokti, sunku su tuo susitaikyti. Kur čia teisingumas?

Bet tame vyksme yra didžiulė prasmė. Brangieji, niekas neišeina atsitiktinai, niekas neišeina per klaidą ar neteisingai. Viskas vyksta taip, kaip buvo Jūsų pačių sumanyta ir Jūsų pačių labui. Tie, kas išėjo šiais nelengvais laikais, dabar yra laimingi, nes jie yra dieviškuose namuose. Tai pirma. O antra, jie yra laimingi, nes sėkmingai susitvarkė su savo užduotimi, atliko tai, ką buvo suplanavę. Nenuvertinkite jų išėjimo savo mintimis, esą, jie išėjo be jokios prasmės, absurdiškai ir neteisingai. Jie išėjo dėl aukštesnių tikslų, dėl savęs, dėl Jūsų, dėl visų žmonių. Jų pasitraukimas padarė pasaulį geresnį, pasitraukimas leido jiems išspręsti svarbius dvasios uždavinius, kurių nebuvo galima išspręsti kitokiais būdais. Priimkite šią tiesą kaip nušvitimą, ji suteiks jums nusiraminimą.

Brangieji nėra nieko nereikalingo, nėra nieko atsitiktinio. Kiekviena siela renkasi savo lemtį kiekviename įsikūnijime. Brangieji, tam jie jau buvo pasirengę. Kiekvienas žinojo, kam ryžtasi. Pažvelkite į jų pasirinkimą su derama pagarba. Šie žmonėms Jums nėra prarasti, tai net ne išsiskyrimas, nes Jūs esate kartu kaip ir anksčiau. Dabar Išėjusieji artimieji žvelgia į Jūs su meile ir prašo nusišluostyti ašaras. Jie siunčia žinią, kad jiems viskas gerai, kad jie kaip ir anksčiau myli Jūs. Išsiskyrimo nėra, mirties irgi nėra. Jūs vėl būsite kartu.

Yra daug priežasčių, dėl kurių žmonės išeina netikėtai. Kai kurie išeina, kad likusieji pasikeistų. Kai kurie išeina, kad likusieji labiau vertintų gyvenimą ir kreiptų jį šviesos link, o kai kurie – kad likusieji nutrauktų karus ir terorą, nukreiptų į šviesą Žemę ir žmoniją. Bet tokiam išėjimui kiekvienas turi ir asmeninių priežasčių.

Brangieji, Jūs pasikeitėte, pasikeitėte iš esmės. Pasikeitė ir Jūsų įsikūnijimo sąlygos. Daugelis įvykdėte visą suplanuotą programą greičiau negu tai buvo numatyta įsikūnijimo programoje. Ir tai nėra fatališka. Jūs galite rinktis kitą programą ir imtis ją realizuoti išvengdami mirties etapo. Bet tam reikia įvykdyti dvi sąlygas. Pirma: išreikšti savo aiškų ir tvirtą nusistatymą. Antra: padirbėti su savo ląstelėmis, aiškinant joms, kad nutarėte pasilikti. Anksčiau savo dabartiniame įsikūnijime Jūs realizuodavote tą potencialą, kurį būdavote sukaupęs ankstesniame gyvenime ir savo ruožtu kaupdavote potencialą būsimam įsikūnijimui. Šiame gyvenime sukaupto potencialo Jūs negalėdavote realizuoti dabartinio įsikūnijimo metu. Dabartiniame gyvenime galėdavote realizuoti tik tai, kas būdavo sukaupta ankstesniuose gyvenimuose. Pavyzdžiui. Praėjusiame gyvenime Jūs buvote raštininkas, ir kaupėte potencialą kitame gyvenime tapti rašytoju. Praėję pro mirties vartus ir atgimę iš naujo, jūs tapote rašytoju, bet mažai žinomu. Anksčiau sukaupto potencialo neužteko, kad iškart taptumėte įžymiu rašytoju. Tam reikėdavo vėl pereiti mirties vartus ir vėl atgimti.

Brangieji, taip buvo anksčiau. Dabar viskas pasikeitė. Dabar Jūs galite realizuoti potencialą, sukauptą tame pačiame įsikūnijime nepraeidami mirties etapo. Energijos, kuri dabar atėjo į Žemę, dėka, Jūs galite per vieną įsikūnijimą praeiti kelią nuo raštininko iki įžymaus, visame pasaulyje žinomo rašytojo. Tai schematiškas pavyzdys. Kai kurie ir anksčiau galėdavo sukaupti tokį didelį potencialą, kad praeidavo šį kelią per vieną įsikūnijimą. Bet bendrąją prasme kiekviename įsikūnijime Jūs galėjote realizuoti tik tą potencialą, kurį sukaupėte ankstesniame, ir negalėjote realizuoti to, ką sukaupėte dabartiniame įsikūnijime. Todėl pagreitintais tempais realizavusios anksčiau sukauptą potencialą – dėl paspartėjusio laiko tėkmės – daugelis sielų pajuto negalinčios toliau realizuotis, todėl, pasinaudojusios išorinėmis aplinkybėmis, išėjo. Brangieji, taip joms buvo geriau. Kuo greičiau jos reinkarnuosis, iš naujo įsikūnys, tuo greičiau galės realizuoti sukauptą patirtį. Bet Jums nebūtina sekti jų patyrimu net ir tuo atveju, jei jaučiate, kad ankstesnio įsikūnijimo potencialas jau įgyvendintas, o įgytas naujai šiame įsikūnijime dar negali realizuotis. Bet Jūs galite pasilikti. Jūs galite išreikšti ketinimą pasilikti. Jūs galite paaiškinti savo ląstelėms, kad nusprendėte pasilikti, kad šiame įsikūnijime sukauptą potencialą realizuosite tuoj pat, nenukeldami to kitam įsikūnijimui. Ir tada Jūsų kūne prasidės atsijauninimo procesai, tada nelaimingi atsitikimai ir tragiškos situacijos pasitrauks iš Jūsų gyvenimo kelio. Ir tada galėsite parengti naujo gyvenimo programą. Atsiras naujos savęs realizavimo galimybės. Naujos galimybės kurti gėrį sau pačiam ir kitiems žmonėms.

Brangieji, tie, kurie dabar išeina, daro tai tam, kad Jūs liktumėte.

Mirties nėra, yra tik perėjimas

Fri, 04 Feb 2022 21:40:00 +0000

Iliuzinėje realybėje žmonės įsitikinę, kad mirtis – tai pats baisiausias dalykas, kuris gali ištikti, ir kad visi pasmerkti mirčiai. Išmokime jausti savo nemirtingumą, pradėkime suvokti būtį kaip begalinį srautą, nepadalintą į atkarpas tarp gimimo ir mirties. Tada būtis atsivers prieš mus kaip perėjimų iš vienos būsenos į kitą virtinė.

Informacija pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą

Tekstas

Mielieji, mes ilgus amžius gyvenome baimėje, nes dieviškosios tiesos buvo nuslėptos nuo mūsų. Mus laikė baimėje žmonės, kurie sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja tamsai. Jie neturi prieigos prie energijos Šaltinio, nes jie patys panaikino tą prieigą. Todėl jie naudojasi kitų žmonių energijos resursais. Šioje iliuzinėje realybėje žmonės įsitikinę, kad mirtis – tai pats baisiausias dalykas, kuris gali ištikti, ir kad visi pasmerkti mirčiai. Išmokite jausti savo nemirtingumą, pradėkite suvokti būtį kaip begalinį srautą, nepadalintą į atkarpas tarp gimimo ir mirties. Tada būtis atsivers prieš mus kaip perėjimų iš vienos būsenos į kitą virtinė.

Tai laimingi perėjimai, kuriuos reikia suvokti ne kaip ko nors pabaigą, o kaip laimingą kelią, kupiną begalinio džiaugsmo ir kūrybingumo. Perėjimas į kitą formą – tai dvasios evoliucijos momentas, naujų galimybių atsivėrimas. Kai išeina artimieji, žvelkite į tai kaip į laikiną išsiskyrimą, – tiesiog jie perėjo į kitą, daug geresnę, nuostabesnę vietą. Toje vietoje jūs vėl susitiksite, ir tai bus laimingas susitikimas. Nėra jokio siaubingo galo, mielieji, yra tik nuostabus tęsinys. Todėl galite gyventi džiaugdamiesi ir nieko nebijodami, žinodami, kad mūsų kelionė yra be pabaigos. Prieš mus nuostabi perspektyva, mes net galime sukurti naują perėjimo modelį, ir tai bus didžiulis proveržis sąmonėje. Kiekvienas mūsų – dvasia, meilės energija, kuri gali pasirinkti bet kokią formą. Mes keičiame žemišką formą ir grįžtame į dieviškus namus, meilės pasaulį, kad pratęstume kelionę kitu pavidalu. Tai perėjimas, o ne mirtis.

Gedėjimo ritualai ir atsisveikinimo su išėjusiais įpročiai yra labai slegiantys, mielieji. Pamažu, keičiantis mūsų sąmonei, šie ritualai ir įpročiai trauksis iš mūsų gyvenimo. Pasistenkite vertinti juos kaip sąlygišką, sutartinį reiškinį, kuris neturi nieko bendro su realybe. Atsisveikindami su artimaisiais pirmiausia pagerbkite jų pragyventą gyvenimą. Kiekvienas gyvenimas be galo vertingas ir įkrautas nepakartojamos prasmės. Atiduokite šiam gyvenimui pagarbos duoklę, tai padės sumažinti netekties skausmą. Užuot verkę dėl žmogaus mirties, verčiau žavėkitės tuo, kaip jis praėjo savo gyvenimo kelią. Ir žinokite, kad jo kelias nesibaigė, jis begalinis – taip pat kaip ir mūsų. Išsiskiriame neilgam, netrukus vėl susitiksime puikioje vietoje.

Mielieji, dauguma mūsų baimių primestos mums. Baimių didinimo fronte labai aktyviai darbuojasi žiniasklaida ir žmonės, sąmoningai ar nesąmoningai tarnaujantys tamsai. Jiems labai svarbu, kad jų tamsūs darbeliai liktų nuslėpti. Pagrindinis mechanizmas, naudojamas nuslėpti jų nusikaltimus – baimės kėlimas. Tai jie stengiasi įteigti, kad mes gyvename pavojingame priešiškame pasaulyje. Jie demonstruoja, kokie siaubingi dalykai kiekvieną dieną vyksta planetoje, bet kažkodėl nerodo daugybės šviesių, nuostabių dalykų, kurių yra daug daugiau. Jie jau neturi anksčiau turėtos valdžios bei įtakos, todėl nesileiskite įgąsdinami. Mes jau praėjome kritinę ribą, iki kurios dar buvo įmanomi žmonijos sunaikinimo scenarijai. Mes užkirtome jiems kelią savo dvasios šviesa. Netrukus Žemėje išnyks net lokaliniai konfliktai. Nušvieskite savo kelią dievišką šviesą ir pamatysite, kad tame kelyje nenusimato jokių katastrofų. Pakaktų to, kad kiekvienas patikėtų, jog jis savo asmeniniame gyvenime nekuria jokių katastrofų. Inkitės atsakomybės už tai, kas mums nutinka, ir tada pamatysime gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. O iš tikrųjų – tai yra mūsų galios ir meilės vieta.

Tokia yra Krajono žinia.

Apie išėjusius artimuosius

Sun, 30 Jan 2022 16:30:00 +0000

Pamirškite visa, ką jums sakė apie tai, kas ištinka po mirties, kas vyksta kitoje uždangos pusėje. Būkite tikri, tai visai ne tai, ką jūs manėte, tai daugiau negu jūs manėte. Ir būtent tai yra realybė, o ne tai, ką jums sakė.

Informacija pateikiama dviem variantais – garso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums tinkamiausią variantą.

Tekstas

Man norisi pateikti Jums čenelingą apie atsivėrimą. Kad prieš Jus atsivertų nauji dalykai, reikia užmiršti viską, ką žinojote. Užmiršti bent trumpam, kol klausysite ar skaitysite mano žodžius. Man norisi, kad jūs, vaizdžiai kalbant, sugriautumėte savo ankstesnio tikėjimo sienas, tikėjimo tuo, ką jums kas nors, kada nors kalbėjo apie pasaulį ir gyvenimą. Štai dabar, kai išvalėte savo protą, aš pradedu.

Dar prieš Jums atvykstant čionai žmogaus pavidalu, dar prieš įsikūnijimą Žemėje jūs buvote dalis Tvėrimo Šaltinio, Visatos Kūrėjo. Ar egzistuoja kokie nors apribojimai angelui, kuris neturi kūno, neturi akių, neturi ausų? Nėra jokių apribojimų.. Ten tu tiesiog egzistuoji taip, kaip egzistuoji – grynojoje meilėje. Ir vis dėlto tu turi vardą. Tu – Amžinoji Dvasia. Ir štai tu pasirengusi vėl įsikūnyti Žemės planetoje. Tu jau darei tai anksčiau, kitų scenarijų pavidalais. Jūs galėtumėte paklausti: kaip tai atrodo – būti Tvėrimo Šaltinio dalimi – ir kur tai yra? Brangieji, nėra to, ką jūs vadinate „kur“. Jūs negalite nurodyti meilės buvimo vietos, Tvėrėjo vietos, ir todėl, jei esi Tvėrėjo dalis, tai gali matyti viską. Tu gali matyti visus šviesos dažnius, visus, kurie tik egzistuoja. Tu gali girdėti visų egzistuojančių garso bangų dažnius. Tai reiškia matyti ir girdėti daugiau negu geba matyti ir girdėti bet kokia žmogiškoji esybė. Nėra jokių apribojimų suvokti bet kokius spalvų atspalvius. Nėra jokių apribojimų. Ir tai yra tai, ką mes įpratę vadinti Galaktiką. Tokia žavi, kupina vaivorykščių, garsų, grožio, dvasios, gyvybės. Ir Tu gali regėti visa tai. Štai kas Tu esi. Ir tai yra visai ne tai, ką esi įpratęs matyti veidrodyje.

Ir štai Jūs jau pasirengę vėl tapti tuo, kas esate veidrodyje. Aš noriu, kad Jūs atrastumėte, kas esate. Negi nejaučiate, kokia tikra ši tiesa? Tu jautiesi esąs biologinis indas, kuris ateina ir išeina. Tu manai, kad gimsti kaip kažkokia energija, o paskui išeini kaip koks atsitiktinis vienadienis reiškinys, kaip momentinis dvasios blyksnis. Juk tokiame požiūryje nėra jokios prasmės. Brangieji, 80 procentų Žemės gyventojų intuityviai tiki gyvenimu po gyvenimo.. Ką tai sako? Juk akivaizdu, kad Jūs – daugiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ir štai tiesiog dabar tu pasirengęs vėl ateiti į planetą. Ir dar prieš ateidamas tu pradedi naudotis sistema, kurią sąlygiškai galima pavadinti pasirinkimo sistema. Ši sistema sukasi aplink tai, kuo tu buvai anksčiau, kokia patirtį įgijai ir kokią patirtį nori įgyti šį kartą. Yra terminas, įvardijantis gyvenimą šioje planetoje. Mes vadiname jį įsikūnijimu (inkarnacija). Tai skamba kaip kažkas trumpalaikis, momentinis. Tai tik įsikūnijimas, vienkartinis apibūdinimas to, kas esi. Tu gali praleisti čia apie šimtą metų, ir tai tik įsikūnijimas. Po to bus kitas įsikūnijimas, po to – vėl kitas. Ir štai ši sistema suderinta. Tu jau pasirinkai, jau žinai, kas bus tavo tėvai. Juos pasirinkai anaiptol ne atsitiktinai. Taip pat neatsitiktinė ir pasirinktoji kultūra, kurioje tu gimsi. Tu galėtum tarti: juk mano gimimas taps tikru siurprizu mano tėvams. O tikras atsakymas toks: ezoteriniame lygmenyje tu esi laukiamas. Jie turi ką pasakyti tau apie tai.

Ar tu žinai, kur yra tavo Aukštesnysis Aš tiesiog dabar, šiuo momentu? Kur jis? Jis visur. Visos sielos visada yra anapus uždangos viename iš daugybės lygmenų. Dabar atėjo laikas paaiškinti tai detaliau. Tai reiškia, kad dar prieš tau gimstant tavo tėvai jau sutiko darbuotis su tavimi. O dabar tu jau pasirengęs leistis į Žemę ir vėl įsikūnyti biologiniu žmogaus pavidalu. Bet kol kas tu dar ne čia. Ir dabar geriausias laikas pasakyti tau dar šį tą – kol tu sėdi ir klausaisi šio pasakojimo iš anapus. Jei tiesa, kad visos sielos visą laiką yra anapus uždangos, jei tiesa ir tai, kad dalis tavo sielos ir tavo Aukštesnysis Aš dabar irgi yra anapus uždangos, – juk tai reiškia, kad kiekviena žmogiška esybė, kurią tu mylėjai ir kurios netekai šioje planetoje, vis dar yra kartu su tavimi. Sielos lygmenyje, meilės lygmenyje, mielaširdystės lygmenyje. Kai aš sakiau jums, kad užmirštumėte viską, kas jums buvo sakoma anksčiau, aš turėjau galvoje būtent šitą dalyką. Tiesiog dabar išvalyk savo sąmonę. Aš noriu, kad tu pamatytum tai, kad tu atrastum tai, kad tu žinotum tai. Tu nepraradai savo artimųjų, jie kaip ir anksčiau šalia tavęs. Tėvai, kurių tu galbūt netekai, broliai ir seserys, vaikai – jie visi čia, visi šalia tavęs. Energija gali būti kitokia, kūniškos formos gali nebūti, bet jie yra, ir jūs su jais kartu. Pamirškite visa, ką jums sakė apie tai, kas ištinka po mirties, kas vyksta kitoje uždangos pusėje. Būkite tikri, tai visai ne tai, ką jūs manėte, tai daugiau negu jūs manėte. Ir būtent tai yra realybė, o ne tai, ką jums sakė.