Pabudimas - Šiuolaikinės sakmės

Du gyvenimai. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Fri, 24 Feb 2023 20:03:00 +0000

Tas pats gyvenimas – ar gali būti toks skirtingas?

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

– Gyvenime man nesisekė nuo to momento, kai buvau pradėtas. Mano tėvas – žolelės dūmą užtraukiantis nevykėlis bedarbis – išnyko iš mano gyvenimo vos tik išgirdęs, kad mano motina, nepilnametė mulatė, mėgusį naktinį gyvenimą, netyčia pastojo. Jį tarsi vėtra nupūtė. Todėl aš – grynas betėvis. Bet tai buvo tik mano nesėkmių pradžia. Mama, nors ir išnešiojo mane beveik visą tam skirtą laiką, vos tik išgirdusi mano pirmąjį riksmą, čia pat, ant gimdymo stalo, manęs atsisakė. Taip aš, mažas, bejėgis gumulėlis, likau visai vienas, ant akušerės rankų klykiantis visai Visatai apie savo neviltį. Toliau – dar gražiau.

Man fatališkai nesisekė, manęs niekas neįvaikino kūdikystėje. Mat, buvau silpnas ligotas kūdikis, be to, mulatės vaikas. Todėl iš kūdikių prieglaudos tiesiu taikymu pakliuvau į vaikų namus. Bet kai nesiseka, tai nesiseka visu šimtu procentu: tai buvo namai spalvotiems vaikams. Ir ko tik ten nebuvo. Teko savo kailiu patirti, kaip mušasi kinai, kaip spjaudosi meksikiečiai, kaip skaudžiai žnaibosi negriukai. Nesisekė ir mokykloje. Mokytojai nuolat keitėsi, tiesą sakant, kai kuriems dalykams jų išvis nebuvo. Patys suprantate, kokie galėjo būti mokslai. Kaip matote, totalios nesėkmės...

Čia profesorius kuriam laikui nutilo. Mes, studentai, užjaučiamai žvelgėme į profesorių ir laukėme nelaimingos istorijos tęsinio. O jis netikėtai pakeitė toną.

– Pavargau pasakoti jums šitą istoriją. Verčiau papasakosiu visai kitą.

Mes pasimetę tik linktelėjome galvomis – argi ne savo istoriją iki šiol pasakojo profesorius?

– O štai mano tikroji istorija, – tarė profesorius. – Apskritai gyvenime esu laimės kūdikis. Man ėmė sektis tiesiog nuo to momento, kai buvau pradėtas. Tada mano lengvapėdis tėtušis visiems laikams pranyko iš mano ne mažiau lengvapėdiškos mamytės akiračio, o tuo pačiu ir iš mano akiračio. Ko gero, jis pajuto, kad nesugebės duoti man tai, kas padėtų išgyventi. Dėkoju jam už šį sprendimą, nes kas žino, kuo būčiau užaugęs, ir išvis kas su manim būtų gyvenant šalia jo. Tikriausiai intuicija jam pašnibždėjo, kad šis kūdikėlis niekada netaps stiprus augdamas šalia tokio tėvo, ir todėl tyliai išgaravo. Esu dėkingas jam už tai.

O sėkmė ir toliau lydėjo mane. Jaunoji mulatė atsisakė manęs jau gimdymo namuose, ir tai buvo tikra sėkmė, nes jei ji būtų pasiėmusi mane, nesu tikras, kad apskritai būčiau likęs gyvas. O čia man, tegu silpnam, neišnešiotam, nusišypsojo šansas likti gyvam. Esu dėkingas už tai, kad ji atsisakė manęs, nes net dabar bijau pagalvoti, koks būtų mano gyvenimas, jei nebūtų manęs palikusi. Tai suteikė man jėgų. Pirmuoju savo riksmu pranešdamas Visatai apie save, aš jau supratau, kad esu vienas, ir tikėtis pagalbos nėra iš ko. O tai, pripažinkime, verčia mus sutelkti visą savo energiją.

Sėkmė ir toliau lydėjo mane. Man pasisekė, kad manęs neįvaikino kūdikystėje, nes būdamas silpnas, liguistas, šeimoje, ko gero, būčiau sulaukęs šiltnamio sąlygų ir mane priglaudusios šeimos rūpesčio. Bet ar tai padėtų man tapti stipriu, pasitikinčiu savimi žmogumi? Kažkodėl manau, kad nepadėtų.

Gyvenimas vaikų namuose suteikė man atsparumo. Kinai išmokė muštis ir apsiginti, meksikiečiai – spjaudytis, juodukai – žnaibytis. O ir su mokykla atskira istorija. Mokytojų truko, ir kartais vienas mokytojas dėstydavo kelis dalykus. Ir štai vyresnėse klasėse sutikau biologijos mokytoją, tikrą savo dalyko fanatiką, kuris dėstė dar ir matematiką. Abu šie dalykai man patiko, gaudavau tik puikius pažymius. Susidraugavau su mokytoju, ir kai atėjo laikas stoti į koledžą, pasirinkau biologiją ir matematiką. Na o toliau – universitetas, mokslininko karjera, šeima, vaikai, anūkai... Ir štai aš čia prieš jus.

Taigi džiaugiuosi gimęs po laiminga žvaigžde, – baigė pasakojimą profesorius. Baigęs pakėlė rankas ir palingavo delnais – tarsi svarstyklių lėkštėmis.

– Štai dvi istorijos, – tarė. Ir paklausė: – o kuri jums labiau patiko?

Žmogus deguto duobėje. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Tue, 31 Jan 2023 15:49:00 +0000

Sakmėje žmogaus gyvenimas gretinamas su gyvenimu deguto duobėje ir pateikiama apsivalymo, dvasinio išsilaisvinimo nuoroda.

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Įsivaizduokite, kad kartu su kitais žmonėmis esate duobėje, kurioje pilna deguto. Jūs nuo kojų iki galvos išsiterliojęs degutu, jums sunku vaikščioti, nes klampus degutas pančioja kojas. Jūs su dideliu vargu pereinate iš vienos vietos į kitą, bet galiausiai apsiprantate su tokia būsena ir taip pragyvenate visą savo gyvenimą, kaip, beje, ir visi kiti duobėje esantys žmonės., Jūs priprantate prie klampaus deguto, panašiai, kaip ir su Žemės trauka, ir jau nepastebite jo. Degutas tapo neatskiriama jūsų dalimi. Bet iš tikrųjų tai tik įsikalbėta būsena.

Netikėtai, per daug to negarsinant, jums pasiūloma Dievo dovana. Tai „stebuklinga“ priemonė, padedanti apsivalyti nuo deguto ir niekada juo vėl neišsitepti, nors jūs ir toliau sėdite toje pačioje deguto duobėje. Ši priemonė, tarsi atstumiantis magnetas, neleidžia degutui prilipti prie jūsų net tada, kai jūs prisiliečiate prie jo. Jūs priimate šią dovaną ir visa tai, kas tuo susiję. Jūs mokotės naudotis ta dovana. Ir pamažu jūs imate keistis. Kitiems atrodysite tarsi ne iš šio pasaulio, nes smarkiai skirsitės nuo jų – būsite baltas ir švarus, o jie, kaip ir anksčiau, degutuoti nuo galvos iki kojų. Jūs pradedate suprasti, kad ir pats prisidėjote prie šios naujos būsenos sukūrimo, bet kartu suvokiate, kad Dievo dovana buvo pasiūlyta tik jums, todėl apie ją niekam neprasitariate.

Nejaugi jūs galėjote pamanyti, kad aplinkiniai abejingai reaguos į tai, kad degutas prie jūsų nelimpa? Kad jūsų kūnas tarsi neigiamas magneto polius atstumia degutą nuo savęs. Kaip manote, kas turi prasidėti? Taigi, taigi...JIE, deguto duobės gyventojai, jau pasirengę keistis. Pirmiausia atsitiks šit kas: visur, kur tik beeitumėte, jums atsivers laisvas kelias, nes Jie stengsis dėl jūsų. Galimas daiktas, jie paklaus, kaip jums pavyko tai padaryti. O kai jie sužinos apie stebuklingą instrumentą, dovanotą Dievo, tai ims juo naudotis. Ir tada duobėje atsiras vis daugiau švarių žmonių.

Jūs ramiai gyvenate toliau, bet pažvelkite, kas atsitiks su tais žmonėmis, kurie gyvena šalia jūsų. Didesnė dalis taps švari, degutas jau neterlios „švariųjų“. Akimirkai stabtelėkite ir pagalvokite, kas gi atsitiko. Jūs nesididžiavote ir niekam nesigyrėte gavęs dovaną, jūs nieko neraginote pasikeisti, ir vis dėlto jie pasikeitė. Štai kaip vienas žmogus, pasistengęs dėl savęs, sukūrė gėrį ir kitiems.

Brangieji, sakau jums, kai tik jūs pasikeisite, viskas aplink jus ims keistis. Jūs imsite skleisti rimtį ir meilę, ir žmonės šalia jūsų negalės to nepajusti. Rimtis ir meilė sušildys ir suminkštins aplinkinių žmonių širdis. Vienas magnetas gali pakeisti šalia esančių magnetų poliarizaciją, taip ir jūsų būsena keičia aplinkinių nuostatas. O ir jūsų pačių gyvenimas jau nebus toks, koks buvo anksčiau.

Tai Krajono padiktuota sakmė.

Moters privalumai. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Tue, 17 Jan 2023 19:43:00 +0000

Sakmė apie tai, kaip ir pagal kokius parametrus Dievas kūrė moterį.

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Kadaise nutarė Dievas sukurti moterį. Dievo laukė sudėtingas darbas. Ir jis darbavosi iki vėlumos. Pro šalį ėjo angelas. Nustebintas kruopštaus Dievo darbo, jis paklausė:

„Kodėl taip ilgai su ja dirbi?“

Viešpats atsakė:

„Ar matei visus tuos parametrus, pagal kuriuos turiu ją sukurti? Ji turi mokėti iš bet kokių produktų pasigaminti valgio, ji turi mokėti vienu mostu apglėbti keletą vaikų, savo prisilietimu išgydyti viską – nuo menkiausio įdrėskimo iki sudaužytos širdies. Ir visa tai ji turi daryti turėdama tik vieną porą rankų.“

Angelas apstulbo.

„Tik porą rankų! Bet tai neįmanoma! Bet kuriuo atveju tai ne vienos dienos darbas. Atidėk. Užbaigsi rytoj.“

Dievas atsiliepė.

„Ne. Darbo liko nedaug, netrukus baigsiu savo kūrinį. Ji taps pačiu mylimiausiu mano kūriniu. Ji gebės išgydyti save pačią, jei susirgs, ji pajėgs dirbti po 18 valandų per parą.“

Angelas suabejojo, priėjo arčiau ir palietė kūrinį ranka.

„Bet, Viešpatie, juk tu sukūrei ją tokią švelnią.“

„Taip, aš padariau ją švelnią, bet kartu ir stiprią. Tu net negali įsivaizduoti, kiek daug ji gali panešti, ištverti, įveikti.“

„O ar ji moka mąstyti?“

Viešpats atsakė:

„Ji moka ne tik mąstyti, bet ir įtikinėti, ir susitarti.“

Angelas prisilietė prie sutvertosios veido ir tarė:

„Viešpatie, atrodo šis tvarinys nesandarus, jis praleidžia skystį. Panašu, kad ant jo užkrovei per didelę naštą.“

„Ji nepraleidžia skysčio, – nusijuokė Viešpats. – Tai ašara.“

„O kam ji reikalinga?“ – paklausė nustebęs angelas.

Ir Viešpats atsakė:

„Ašaromis ji aprauda savo vargus, abejones, meilę, vienatvę, kančią ir džiaugsmą.

Tai padarė didžiulį įspūdį angelui.

„Viešpatie, Tu genijus. Tu viską numatei. Moteris išties nuostabus kūrinys.“

Ir tai tiesa. Moteriai būdinga jėga, stulbinanti vyrus. Ji gali ištverti negandas ir nepriteklius. Kai norisi rėkti, ji dainuoja. Kai norisi verkti, ji atrodo laiminga. Kai apima baimė, ji juokiasi. Ji sukyla prieš neteisybę. Šeimos labui ji atiduoda save visą. Moteris myli be išlygų. Ji verkia iš džiaugsmo dėl savo vaikų, džiaugiasi dėl draugų, džiūgauja dėl vaiko gimimo ir dėl vaiko vestuvių. Kai miršta artimieji ar draugai, sielvartas drasko jai širdį, bet ji randa savyje jėgų gyventi toliau ir rūpintis savimi bei artimaisiais. Ji žino, kad apkabinimas ar bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį. Bet moteris turi vieną vienintelį trukumą.

Ji užmiršta savo privalumus.

Kopimas į kalną. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Thu, 12 Jan 2023 17:05:00 +0000

Šioje Krajono sakmėje kopimas į kalną metaforiškai lyginamas su dvasiniu tobulėjimu ir perėjimu į aukštesnį dvasinį lygmenį. Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Sakmės tekstas

Štai dar viena istoriją iš Krajono istorijų apie Vu. Vu – ne vyras ir ne moteris, tai tiesiog žmogus. Tad šį pasakojimą galima pritaikyti ir vyrams, ir moterims. Galima įsivaizduoti Vu bet kurios lyties, bet patogumo dėlei vartosime vyriškos giminės formą.

Čia papasakosime apie Vu, kuris paprašė suteikti jam Žengiančio į Dangų statusą. Jis sėdo Dvasios akivaizdoje ir pareiškė, kad trokšta gauti Žengiančio Į Dangų statusą. „Aš turiu tvirtą ketinimą, – pareiškė jis. – Ar aš galiu pradėti šį procesą?“ Ir Dievas pamatė tvirtą jo apsisprendimą ir atsakė: „TAIP!“ Angelai džiūgavo dėl Vu apsisprendimo ir dėl Dievo sutikimo.

Po to Vu pats nusprendė, ką jam toliau daryti. Po susitikimo su Dievu jis tarė: „Man pavyko! Dabar man reikia atkakliai dirbti, kad galėčiau pakilti į šią Dangun Žengimo viršukalnę. Aš žinau, kad Dangun Žengimo energija yra mano tikslas, ir aš rengiuosi pakilti į kalną, kad susijungčiau su šia energija. Aš žinau, ką reikia daryti. Aš žinau, kokius žingsnius man reikia padaryti, ir aš tai padarysiu. Juk aš stojau į Žengimo Dangun kelią.“

Ir Vu ėmė lipti į kalną. Tai darė trejus metus. Jis ėjo šen ir ėjo ten, jis lankė užsiėmimus, jis skaitė knygas, jis mokėsi didinti greitį, jis meldėsi, jis meditavo, jis darė daugybė žingsnių, kurie, jo manymu, vedė jį į viršūnę. Tiesa, keletą kartų jis smuktelėjo žemyn, susimušė alkūnę, susižeidė kojos pirštą. (Krajonas šypsosi). Bet kaskart jis pasikeldavo ir vėl viską pradėdavo iš naujo. „Aš galiu tai padaryti, – tyliai kalbėjo sau Vu. – Aš žinau, kad galiu pasiekti viršūnę, nes Dvasia pasakė, kad galiu gauti Dangun Žengimo statusą. Aš pakilsiu į viršūnę.“ Ir jis pakilo.

Jis atsistojo ant pačios kalno viršūnės ir gavo taip karštai trokštamą Dangun Žengimo statusą. Ir tai buvo nuostabu. „O, aš jaučiu palaimą. Aš žinau, kad tai – geresnio gyvenimo pradžia, – kalbėjo jis. – Aš žinau, kad turiu dar daug ko išmokti, bet aš padariau pirmąjį žingsnį, aš atkakliau dirbau, kad tai įveikčiau, ir tam prireikė ne vienerių metų!“

Sveikindamas save su pergale, Vu pažvelgė į kitą kalno šlaitą, ir siaubas sukaustė jį! Ten buvo įrengtas keltuvas kalnų slidinėtojams! Kuo tikriausias keltuvas! Ir to keltuvo kabinose buvo žmonės. Tokie patys, kaip ir jis. Jie visi kartu kilo į viršūnę. Kelionė nuo kalno papėdės iki viršūnės truko tik tris minutes! Pakilę jie taip pat gauna Dangun Žengimo statusą!

Vu sušuko: „Tai nesąžininga. Tai nesąžininga!“

Jis nugrimzdo į meditaciją ir tarė: „Brangioji Dvasia, tai nesąžininga. . Kodėl taip? Kad pakilčiau į kalną, aš išeikvojau tiek daug laiko, tiek daug dirbau. Kodėl nepasakei man, kad kitoje kalno pusėje egzistuoja keltuvas kalnų slidinėtojams?“

Ir Dvasia atsakė: „Vu, bet tu niekuomet neklausei manęs apie tai, ar ne tiesa? Tu visiškai pasikliovei žmogiška prielaida ir nė karto neišbandei ko nors kito. Tau atrodė, kad tu viską žinai, tau viskas aišku, kad dėl šio tikslo reikia daug dirbti. Tu taip ir darei. Toks buvo tavo pasirinkimas – kad Dangun Žengimas būtų sunkus“.

Žmogiškoji Būtybė, leisk papasakoti tau, kur yra tas keltuvas kalnų slidinėtojams. Kiekvieno iš jūsų DNR molekulėse yra išmintis, sukaupta iš daugelio amžių patirties. Šamanai, esantys šioje salėje, ar žinote, kas jūs? Ar teko kada nors susimąstyti, žvelgiant į praėjusius savo įsikūnijimus, kas jūs buvote, ir ką veikėte? Aš pasakysiu jums, kurie esate šioje ir kitose panašiose salėse: jūs buvote ten ir atlikote tą darbą (tai yra dvasinio tobulėjimo ir planetos tobulinimo darbą). Jūsų Akašos kronikose sukauptas visas šamanizmas, visas meistriškumas, visa patirtis, kuri kada nors pravers jums siekiant šio Dangun Žengimo statuso.

Ar aišku? „Darbas“ kaupiasi, ir jūs jau atlikote didžiąją jo dalį iki to laiko, kai jums kyla mintis paprašyti Dvasios leisti patobulinti save. Jums nereikia „dirbti“, jums nereikia ropštis į tą kalną, tam nereikia ilgų darbo metų. Paprasčiausiai pažvelkite į Akašas ir atverkite indą, kuriame saugomos jūsų ankstesnių buvimų šioje planetoje patirtys, pritaikykite jas sau ir grįžkite į šią erdvę jau tapę šamanais, žiniuoniais. Tai jūs galite padaryti tuoj pat, jei tik panorėsite! Todėl mes sakome Vu: jei tik jis būtų pasirinkęs dieviškąjį, o ne žmogiškąjį tikslo siekimo būdą, jam nereikėtų gaišti trejų metų ropščiantis į kalną, į kurį jam iš viso nebuvo reikalo ropštis.

Ar daug kas iš jūsų mano, kad dėl dvasinio pakylėjimo, reikia daug ir atkakliai dirbti? „Krajonai, aš nesu tikras, kad man patinka tavo žodžiai, – sakote jūs. – Nejaugi mums nereikia darbuotis, kad pasiektume tą ar kitą tikslą?“ Ne, aš turėjau galvoje ne tai. Aš sakau, kad jūs jau atlikote tai! Norite atlikti tai dar kartą? Norite dar kartą įgyti tą pačią patirtį? Ar verta taikyti žmogišką logiką dvasiniams atributams? Nukreipkite žvilgsnį į savo vidų, paimkite savo dieviškumą, išskirkite jį iš visos savo patirties. Tokios patirties, kuri praktiškai pranoksta visas jūsų svajas.

Tokios tokelės, jei tik nepasiduosite žmogiškai iliuzijai, kad dėl dvasinio progreso būtina šiek tiek pasikankinti. Kur čia iš tikrųjų yra dieviškoji logika, o kur žmogiškasis pramanas? Kai kurie iš jūsų rytoj pasijus esą išmintingesni, nes šiandien išreiškėte ketinimą pasinaudoti anksčiau įgytu meistriškumu.

Tai buvo Krajono žodžiai

Norų vykdytojas. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Wed, 11 Jan 2023 13:15:00 +0000

Ši sakmė ryškiais pavyzdžiais iliustruoja norų svarbą žmogaus gyvenime, taip pat moko teisingai juos formuluoti.

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Thu, 28 Oct 2021 20:36:00 +0000

Sakmės tekstas

Sveiki. Aš esu norų vykdytojas. Yra toks etatas danguje. Aš vykdau jūsų norus. Ne, aš neangelas, aš vykdytojas, toks agregatas, tarsi savotiška mėsmalė. Įdedi mėsos gabalą, o iš mėsmalės išeina faršas. Panašiai ir aš veikiu. Pradžia – gaunu žmogaus norą, pabaiga – materializuotas noras.

Aš seniai dirbu su norais. Nuo tada, kai buvau sukurtas. O kada tai prasidėjo, aš ir pats neprisimenu. Ko gero, nuo pradžių pradžios.

Noriu pranešti jums šit kokį dalyką. Mane taip dažnai keikia. Atseit, kas gi čia išėjo, aš visai ne to norėjau.

O aš jums pasakysiu taip: faršas visada esti su prieskoniais, ar ne? Tarkim, svogūniukas, pipiriukas, druskytė ir panašiai. Taip ir su jūsų norais. Galvojate viena, sakote kita, o iš tikrųjų norite trečio. Tad jūsų pareikštas noras paprastai paskanintas daugeliu prieskonių.

Sykį vienas geras žmogus užsisakė žmoną. Šiaip jis buvo viengungis su didoku stažu, ir gyveno jis pakankamai linksmai. Bet štai panūdo surimtėti, šeimą sukurti. Mintis jo buvo tikrai kilni. „Štai vesiu, imsime vienas kitam padėti, palaikysime sunkia akimirka, kartu likimo smūgius atlaikysime, o be viso šito, bus kam senatvėje stiklinę vandens paduoti...“ Na, pagrindinis noras – vesti – visai suprantamas. O prieskoniai? Jis gi savo norą prifarširavo tokiais prieskoniais: „likimo smūgiai“, „sunkios akimirkos“, prie kurių dar priklijavo bejėgiškos senatvės modelį... Tą norą aš išpildžiau, – atsisakyti negaliu, mano prievolė – vykdyti. Tiktai bėda, dabar jis keikia ir savo likimą, ir žmoną, ir save patį. Keikia todėl, kad iškart po vedybų visas jo gyvenimas virto ištisine kova už išgyvenimą. Štai taip jis kartu su žmona realizuoja savo norą – kartais petys į petį, kartais nugara į nugarą. Aiškus dalykas, jis tvirtai įsitikinęs, kad vedybos buvo klaida. O iš tikrųjų – kaip užsakyta, taip ir įvykdyta.

O štai kitas atsitikimas. Jauna mergina svajojo apie meilę. Na, aiškus reikalas, meilė – dalykas geras, teisingas. Visa bėda – kaip svajojo. „Noriu, – kalbėjo ji sau, – beprotiškos meilės, kad užsimirštų viskas pasaulyje, kad būtų kaip šokant nuo aukštos uolos, kad kiekviena diena būtų vis kitokia, kad jis nuo manęs žvilgsnio neatitrauktų, mylėtų labiau už gyvenimą ir ne per žingsnį nuo manęs neatsitrauktų.“

Pasakyta – padaryta. Kai tik noras pakankamai prinoko – iškart į gamybą. Parinkome jai karštą jaunuolį iš Pietų kraštų, gražuolis, karštas, neprajodytas džigitas. Tai kad jūs dabar ją pamatytumėte, į ką ji pavirto? Juk jis juodai pavyduliauja, nuolat reikalauja meilės įrodymų ir vis jam maža. Meilė ten išties beprotiška, proto joje tikrai nėra, vien aistros. O kaip jis seka kiekvieną jos žingsnį. Viskas tiksliai įvykdyta – ne per žingsnį nuo jos neatsitraukia, akių neatplėšia. Tik bijau, kad nuo tokios meilės jos neištiktų paskutinioji, kad nenušoktų nuo tikros aukštos uolos...

Ne, jūs tik nepagalvokite, kad visi į tokius kraštutinumus metasi. Čia aš spalvingiausias istorijas pasakoju. Aišku, ne visi į tokias aistras puola. Bet nepatenkintų vis viena daug.

Spręskite patys. Moteris įsitikinusi, kad ji negraži, nepatraukli. Ir kiekvieną dieną tyliai meldžiasi: „Viešpatie, atsiųsk man žmogų. Tegu bet koks, tegu šleivas, tegu plikas, tegu senas. Tegu ant sofos su laikraščiu, na ir kas. Kad tik vyras namuose būtų. Aš jam visas sąlygas sudaryčiau, kad tik jam gera būtų. Viešpatie, prašau.“

Tokia skaidri malda visada dangų pasiekia. Viena kartą pasiekė, kitą kartą pasiekė, šimtąjį kartą pasiekė. Čia, žiūrėk, malda reikiamo svorio įgavo, ir štai Dangiškoji kanceliarija ją registruoja ir siunčia vykdyti. O dabar pagalvokite: kokia moteris džiaugsis, jei ant jos sofos įsitaisys plikas kreivakojis senis su laikraščiu, kuris dar ir dėmesio nuolat reikalaus. O juk pati prašė. Nors širdies gilumoje tikėjosi, kad už nežemišką kuklumą bus apdovanota Princu ant balto žirgo. Brangieji. Pas mus niekas kuklumo nevertina pagal dešimties balų sistemą. Pas mus pildo norus – ir būtent taip, kaip juos užsakėte.

Štai viena brandaus amžiaus mergina (na, tokia artėjanti prie „pavojingos“ trisdešimties metų ribos) specialių treniruočių dėka išsiugdė neregėtos galios norą. Ir siunčia jį aukštyn. „Aš sutinku daug dirbti, tegu ir keliose darbovietėse, aš stipri, aš atlaikysiu, kad tik aš ir mano būsimieji vaikai būtume viskuo aprūpinti“ Amen, mielieji. Baigtas kriukis. Juk tai ji pati užsakė sau tokią egzistenciją. Keletas darboviečių. Kiekvienoje daug darbo. Sunkaus darbo, nes ji „stipri“, ji „viską atlaikys“. O vaikai taip ir lieka „ateityje“. Juk pati pasakė būtent taip. O jos noro galia tokia, kad kiekvienas galėtų pavydėti, išplito po visą Visatą. Tik pamėgink neišpildyti. Tiek to, gal ji pasikankins, pasikankins ir galiausiai susipras Visatai nusiųsti kitą norą. O jei nesusipras? Taip ir gyvens užsakytą nelaimingą gyvenimą?

O štai dar viena gudrutė nutarė išsivaduoti nuo kryžiaus, kurį vilko pusę gyvenimo. Vaikai lyg ir užauginti, vyras galutinai įgriso – jokios iniciatyvos, be jos komandos net puodelio arbatos neišgers. Tad užsakė ji tokį norą. „Noriu būti silpna moterimi. Aš jau savo atidirbau, pavargau, mirtinai pavargau, tegu dabar jie aplink mane pašokinėja.“ O kadangi buvo, kaip sakiau, gudrutė, pritaikė specialius metodus pagreitinti norų realizavimą. Na, ir ką jūs manote? Staiga nei iš šio, nei iš to užpuolė ją rūsti liga. Iš tų, kurios visam gyvenimui. Štai guli ji lovoje, „silpna moteris“, jaučiasi be galo blogai, nes „mirtinai pavargo“, o šeimynėlė aplink lengvai pašokinėja, pašokinėja ir išsiskirsto savų reikalų tvarkyti. Juk jie ligotos mamos neužsakinėjo, jų gyvenimai sava vaga rieda. Dėkui Dievui, mano gudrutei, pagulėjus vienumoje, užteko nuovokos pakeisti klaidingą norą ir atsiųsti mums naują užsakymą. Priėmė jį pas mus kaip ir dera, iš pradžių pamatavo noro intensyvumą, pavizavo, paskaičiavo variantus, pastatė į eilę, padarė pakeitimus scenarijuje, galiausiai perdavė man. Tikriausiai supratote, kad po metų nepagydoma liga dingo be pėdsakų. Ir mano gudrutė dabar kitus moko, kaip teisingai norus formuluoti. Nes patirties netrūksta. Kaip ne kaip, ištisi metai sunkios praktikos.

Taigi taigi. Kai gerai pagalvoji, tai supranti, kad norai – baisus dalykas. Tiek daug sau gali „prinorėti“. Ir ne tik sau. Štai tėvas sako sūnui: „Bukaproti. Aš tavo metų buvau jau... O tau vėjai galvoje švilpauja, o ir rankos ne tuo galu įstatytos. Visą gyvenimą būsi lūzeris, nevykėlis, autsaideris.“ Štai koks galingas noras, koks palinkėjimas. O jei sūnus ims ir patikės tuo, ką tėvas pareiškė? Ir teks man štai tokį trigubą norą tenkinti. Ir tenkinu. Daug panašių norų sulaukiu. O jei paklaustum tėvo, kuriam galui toks palinkėjimas, ims rėkti kaip skerdžiamas: „Nieko panašaus jam nelinkėjau. Norėjau, kaip geriau.“ O pas mus aiškintojų ir orakulų nėra, ką užsakei, tą ir gavai.

Noro intensyvumas. Tai svarbi detalytė. Jei jūs nuolat galvojate, kad netrukus kažkas blogo atsitiks, tai tokiu galvojimu norui savo energiją atiduodate, ir jis po kiekvieno pagalvojimo darosi vis intensyvesnis, vis materialesnis. Ir savaime suprantama, anksčiau ar vėliau paklius į mano mėsmalę. O jūs paskui sakysite „Še tau, juk aš taip ir maniau“. Nors teisingiau būtų pasakius „Aš taip sumaniau“. Aš jums štai ką patarsiu: jei į galvą atėjo bloga mintis, jūs ją pagaukite ir paverskite gera mintimi. Pavyzdžiui, bijote lėktuvu skristi. Atseit, teroristai, avarijos ir panašiai. O jūs iškart įsivaizduokite, kad teroristai kokią nors šventę švenčia. Na, tarkim, plovas, šašlykėliai, pokalbiai širdingi, rytų šokiai. Jūsų lėktuvas jiems visai nerūpi, jie švenčia. Palinkėkite jiems daugiau tokių laimingų švenčių ir ramiai sau skriskite.

Dar vienas svarbus dalykas – laiko klampumas. Aš jau sakiau – nuo noro pareiškimo iki realizavimo turi praeiti daugiau mažiau laiko. Kol ištirs, kol tikslins, kol pasirašys, kol Visatos resursus sutelks... O daugelis jūsų laukti tiesiog nemoka. Jei iš karto neišėjo, jūs ir sakote „Tiek to, ne taip smarkiai man ir norėjosi“. Jei taip, jei ne itin smarkiai to norėjosi, tai noras iškart į šiukšlių maišą keliauja. Kas gi pildys, jei jums jau nesinori? Mokykitės tikėti ir laukti. Juk mes čia tik dėl jūsų plušame, kitų rūpesčių neturime.

O būna dar ir taip, kad ir noras tiksliai išpildytas, ir žmogus laimingas, bet vis vien stengiasi pats sau viską sugadinti. Papasakosiu istoriją, tiesiog romanas su tęsiniu.

Kreipėsi į mus jauna moteris. Protinga, graži, vienu žodžiu – tyra siela. Ir jos noras geras – tyros meilės. Pildyti tokį norą – vienas malonumas. Pažodžiui dabar neprisimenu, bet skambėjo jis maždaug taip: „Noriu nežemiškos meilės, kad santykiai būtų tikra šventė, kad būtų romantika, abipusis švelnumas, rūpestis ir laimė, ir kad vaikelis būtų, mylimas ir ilgai lauktas. Ir kad kiekvienas susitikimas – lyg pirmą ir paskutinį kartą.“

Na, pažiūrėjau, o kokie prieskoniai. Prieskoniai dažniausiai iš pasąmonės išlenda, žmonės dažnai jų nė nesuvokia. O jos atveju tyras meilės noras pagardintas šit kokiais prieskoniais: „Buitis užmuša meilę, paverčia ją rutina, įpročiu. Kai kiekvieną dieną, tai jau ne šventė, o kasdienybė“. Na gerai, sakau sau, reikės atsižvelgti.

Šį norą įvykdžiau su didžiuliu pasitenkinimu. Parinkau į porą idealų partnerį – su tokiais pačiais norais, tiesiog viens prie vieno. Ir gavo jiedu Didžią Meilę, – romantika be pertraukų, gėlių puokštės, susirašinėjimas, skambučiai, susitikimai, išsiskyrimai, bendri interesai, sielų šokis. Net ir aš stebėjausi, – tikra fiesta, stebuklingas sapnas. Kaip jie tinka vienas kitam. Tai, ką įprasta vadinti „idealia pora“. Jis laimingas, ji laiminga, sielos skamba unisonu, ir vaikelis iš meilės gimė, vienu žodžiu, užsakymas išpildytas visu šimtu procentu.

Manote, tai hepiendas? Nieko panašaus. Po kurio laiko ji nusprendžia, kad to maža. Dabar užsimano gyventi kartu. Kad kiekvieną rytą atsibustų vienoje lovoje, ir kiekvieną vakarą vakarieniautų prie šeimyninio stalo. Še tai tau...

Mūsiškiai čia, Dangaus Kanceliarijoje, savo nimbus krapšto, – juk tai visai naujas noras, o ne ankstesnio pratęsimas, kaip ji pati mano. Na, iškamantinėjome Angelą Sargą, ką šiuo klausimu jos mylimas vyras mano. O jo galvoje šit kokios mintys gyvena.

„Viešpatie, dėkoju tau už šią moterį ir už jos meilę. Pas mus viskas tarsi stebuklingam sapne. Kad tik neprabustum. Mes jau daug metų kartų. Mūsų vaikelis netrukus į mokyklą eis. O mūsų santykiai vis dar šviežut šviežutėliai. Tai todėl, kad negyvename kartu. Kiekvienas susitikimas – tarsi pirmą kartą. Ir tarsi paskutinį. Prisimenu savo praėjusių vedybų patirtį – net kūnas pagaugais nueina. Kaip pasakė vienas poetas: „Šeimyninę valtį sudaužė buitis“. Ne, tokios klaidos nekartosiu, man mano moteris pernelyg brangi. Juk aš ją taip myliu.“

Sakykite, mielieji, kaip čia pasielgti? Anksčiau jų norai sutapo, o dabar ėmė prieštarauti vienas kitam. Jo niekaip nepakeisi – juk laisvos valios dėsnis galioja. Kartu gyventi jis ne už ką nesutinka. Bijo netekti to, ką dabar turi. Ne be pagrindo bijo. Savaime suprantama, pradėjus gyventi kartu santykiai keisis. Teisi mano gražuolė, jei kiekvieną dieną – tai jau ne šventė...

Žinoma, mes jai užuominas darėme, vedėme į jos gyvenimo orbitą atitinkamų pažiūrų vyrus. Bet ji jų tiesiog nemato, jai dabartinis mylimasis irgi brangus. Kitų ji nenori, ji laukia, kada jis pats tokiam žingsniui prinoks...

Kaip matote, būna ir taip. Laimė – dalykas subtilus, daugiabriaunis. Prijaukinti ją ne taip paprasta, o išgąsdinti visai nesunku. Todėl aš ir sakau: prieš užsakydami norą, gerai pagalvokite, ar tikrai to norite? O tai ims ir realizuosis – tada jau jo neatšauksi, teks gyventi su tuo, kuris išsipildė.

Vienas išminčius yra pasakęs: „Bijokite savo norų, – jie turi įprotį pildytis„“

Na, to išminčiaus seniai nėra gyvųjų tarpe, žmonija per tą laiką stipriai paūgėjo. O aš jums pasakysiu kitaip: „Nebijokite savo norų. Tyrinėkite, analizuokite, šlifuokite juos, derinkite su savo siela. Mokykitės teisingai norėti – ir tada viskas seksis.“

O aš, Norų Vykdytojas, įgyvendinsiu juos visu šimtu procentu.

Kambariai, kuriuose mokomės. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės

Thu, 09 Sep 2021 18:00:00 +0000

Ši Krajono sakmė vaizdžiai parodo, kaip savo gyvenimą suprantame mes, fiziniai žmonės, ir kaip jį supranta mūsų sielos.

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Gyveno kartą žmogus, kurį mes vadinsime tiesiog Žmogumi. Mūsų pasakojimui nesvarbu, kokios lyties buvo tas žmogus, ir tik dėl patogumo vartosime vyriškosios giminės formą.

Kaip ir visi kiti jo šalies žmonės, jis gyveno name, bet jį domino tik kambarys, kuriame jis gyveno, nes kambarys priklausė tik jam. Kambarys buvo gražus, ir jis privalėjo palaikyti jame tvarką. Tą Žmogus ir darė...

Žmogus gyveno pasiturinčiai. Jis visada buvo sotus, nes gyveno šalyje, kur maisto pakako. Taip pat jis niekada nešalo, nes visada turėjo kuo šiltai apsirengti. Augdamas Žmogus apie save daug ką sužinojo. Jis sužinojo, kas teikia džiaugsmą, todėl kabindavo ant sienos tai, į ką žiūrint džiaugėsi širdis. Žmogus taip pat sužinojo, kas kelia liūdesį, todėl kabino ant sienos tokius daiktus, į kuriuos reikėdavo žiūrėti tada, kai užeidavo noras paliūdėti. Žmogus sužinojo ir tai, kas kelia jam pyktį, todėl kabino ant sienos daiktus, į kuriuos žiūrėdavo, kai norėdavo supykti.

Kaip ir kiti žmonės, Žmogus turėjo daug baimių. Nors jam nieko netrūko, jis bijojo kitų žmonių ir tam tikrų įvykių. Jis bijojo tokių žmonių ir įvykių, kurie galėtų sukelti permainas, nes ramiai ir užtikrintai jis jautėsi tik įprastoje aplinkoje, o jam teko nemažai pasidarbuoti, kol pavyko sukurti stabilią padėtį. Jis bijojo įvykių, kurie galėtų pakeisti jo mieląjį kambarį, jis bijojo žmonių, kurie galėtų tuos įvykius sukelti.

Iš kitų žmonių jis sužinojo apie Dievą. Tie kiti pasakė Žmogui, kad žmogus – nereikšminga būtybė, ir jis tuo patikėjo. Ir tikrai, aplink save jis matė milijonus žmonių, o Dievas buvo vienas. Jam sakė, kad Dievas yra viskas, o jis pats – niekas. Bet Dievas iš savo begalinės meilės išgirsta Žmogaus maldas, kai tas nuoširdžiai meldžiasi ir sąžiningai elgiasi. Todėl Žmogus, būdamas dievobaimingas, meldėsi Dievui, kad žmonės ir įvykiai, kurių jis bijojo, nieko nepakeistų, kad kambaryje viskas liktų taip kaip buvę, – ir Dievas išgirdo jo maldas.

Žmogus bijojo ir praeities, nes ji vienu ar kitu kampu vis primindavo ką nors nemalonaus. Todėl jis meldėsi Dievui, kad apsaugotų jį nuo tų prisiminimų, – ir Dievas išgirdo jo maldas. Jis bijojo ir ateities, nes joje galėjo slėptis daugybė nelauktų pokyčių, – ji buvo tamsi, ūkanota, paslėpta. Žmogus meldėsi Dievui, kad ateitis neatneštų permainų į jo kambarį, – ir Dievas išgirdo jo maldas.

Žmogus niekad neišdrįso nueiti į kambario gilumą, nes viskas, ko jam reikėjo patenkinti būtinus poreikius, buvo sukrauta viename kampe. Kai pas jį ateidavo draugai, jis vesdavosi juos į tą kampą, ir to jam visiškai pakako. Pirmą kartą Žmogus pastebėjo kažkokį judėjimą kitame kambario gale, kai jam sukako 26 metai. Tai labai jį išgąsdino, ir jis iškart kreipėsi į Dievą, melsdamas, kad judėjimas liautųsi. Juk judėjimas reiškė, kad kambaryje yra dar kažkas. Tai jam nepatiko. Dievas išgirdo jo maldą, daugiau ten niekas nejudėjo, ir Žmogus nustojo bijojęs.

Kai jam sukako 34 metai, judėjimas pasikartojo, ir vėl Žmogus paprašė, kad tai liautųsi, nes jis labai išsigando. Judėjimas liovėsi, bet Žmogus dar spėjo pamatyti tai, ko anksčiau tame kampe niekada nematė, – kitas duris. Ant durų buvo kažkoks keistas užrašas, bet Žmogus išsigando ir nepanoro gilintis į užrašo prasmę.

Žmogus klausinėjo apie keistas duris ir judėjimą prie jų savo dvasinių vadovų, ir tie jį perspėjo, kad nesiartintų prie durų. Už jų, pareiškė jie, slypi mirtis, ir jis tikriausiai numirs, jei pasiduos smalsumui. Jie pasakė, kad užrašas ant durų yra bloga lemiantis, tegul jis daugiau nežiūri į tą pusę. Užuot domėjęsis tomis durimis, jis turėtų dalyvauti religinės bendruomenės ritualuose ir tarnauti jai savo veikla bei uždarbiu. Tada, sakė jie, jis bus laimingas ir gerai gyvens.

Kai Žmogui sukako 42 metai, judėjimas pasikartojo. Ir nors šį kartą Žmogus mažiau bijojo, jis vėl paprašė, kad judėjimas išnyktų. Taip ir atsitiko. Dievas visada tiksliai ir greitai atsiliepdavo į jo prašymus. Žmogų tiesiog žavėjo maldos galia.

Kai Žmogui sukako 50, jis susirgo ir numirė, nors pats to nesuprato. Jis vėl pastebėjo judesį kitame kambario kampe, ir vėl pasimeldė, kad tai pranyktų. Bet nelauktai judėjimas tik suintensyvėjo. Baimės apimtas Žmogus pakilo iš patalo ir tada pastebėjo, kad žemiškasis jo kūnas liko gulėti, o jis virto dvasia. Kažkas artinosi, ir Žmogus ėmė įžiūrėti šiokias tokias detales. Dabar jis nebijojo, tik buvo apimtas smalsumo, be to, dvasiniame kūne jam buvo visai patogu.

Žmogus pamatė, kad prie jo artinasi dvi būtybės. Kai baltos figūros visai priartėjo, Žmogui pasirodė, kad iš jų vidaus sklinda šviesa. Galiausiai jos sustojo šalia, ir Žmogų nustebino jų didingumas, bet jis nejautė baimės.

Viena iš figūrų kreipėsi į Žmogų ir tarė: „Na, brangusis, laikas eiti.“ Būtybės balsas skambėjo šiltai ir draugiškai. Žmogus nedvejodamas nuėjo su jomis. Kai jis pažvelgė atgal ir pamatė savo kūną, sustingusį ant patalo, jam dingtelėjo, kad visa tai jis jau matęs ir patyręs. Jį apėmė keistas jausmas, kurio negalėjo paaiškinti. Viena iš būtybių paėmė jį už rankos ir nuvedė tiesiai prie durų su keistu užrašu. Durys atsidarė, ir visi trys išėjo pro jas.

Jie atsidūrė ilgame koridoriuje. Durys iš abiejų pusių vedė į kažkokius kambarius. Žmogus tyliai pagalvojo: „Pasirodo, namas kur kas didesnis negu aš įsivaizdavau.“ Jie priėjo pirmąsias duris su dar keistesniu užrašu. Žmogus paklausė vienos baltos būtybės: „Kas už šių durų dešinėje koridoriaus pusėje?“ Netardama nė žodžio, baltoji figūra atidarė duris ir pakvietė Žmogų užeiti į vidų. Įėjęs į kambarį, Žmogus apstulbo. Kambarys iki pat lubų buvo prikrautas tokių turtų, kokių negalėjai nė susapnuoti. Ten buvo aukso luitai, deimantai, perlai. Visą karalystę būtų galima nupirkti vien tik už rubinus, kurie buvo sukrauti viename kambario kampe. Jis pažvelgė į savo baltuosius palydovus ir paklausė: „Kokia tai vieta?“

Aukštesnysis jo palydovas tarė: „Šio kambario turtai priklausytų tau, jeigu tik būtum panorėjęs čia įeiti. Jie ir dabar priklauso tau, jie liks čia tavo ateičiai.“ Išgirdęs tai, Žmogus buvo priblokštas.

Kai jie vėl išėjo į koridorių, Žmogus paklausė, kas yra už pirmųjų durų kairėje koridoriaus pusėje. Nors dabar jau pats kur kas aiškiau matė užrašą ant durų. Praverdama duris, baltoji būtybė pratarė: „Tai tavo nusiraminimo vieta, jei tik būtum panorėjęs čia užeiti.“ Žmogus su savo palydovais įėjo į kambarį ir iš karto pateko į tirštą baltą rūką. Atrodė, kad rūkas gyvas, jis iškart apgaubė kūną, ir Žmogus įkvėpė jo. Jį apėmė gilus nusiraminimas, ir jis suprato, kad nuo šiolei niekas jo neišgąsdins. Jis patyrė tokią ramybę, kokios anksčiau niekada nejautė. Jis norėjo likti kambaryje, bet palydovai gestais parodė, kad reikia eiti toliau. Ir jie tęsė savo kelionę ilgu koridoriumi.

Jie priėjo dar vienas duris kairėje koridoriaus pusėje. „O kas šiame kambaryje?“, – paklausė Žmogus. „Tai vieta, kur gali įeiti tik tu vienas“, – atsakė žemesnioji būtybė.

Žmogus įėjo į vidų, ir jį iškart pervėrė auksinės šviesos spindulių pluoštas. Jis jau žinojo, kas tai yra. Tai buvo jo paties esybė, jo nuskaidrėjusi esmė, praeities ir ateities žinojimas. Tai buvo jo dvasios, jo meilės talpykla. Jis pravirko iš džiaugsmo ir ilgai stovėjo, gerdamas į save tiesą ir supratimą. Jo palydovai stovėjo už durų ir kantriai laukė.

Žmogus grįžo į koridorių. Jis pasikeitė. Jis pažvelgė į savo palydovus ir pažino juos. „Jūs – angelai-mokytojai“, neabejodamas pasakė. „Ne, – tarė vienas iš palydovų, – mes TAVO angelai-mokytojai“.

Kai jie vėl prabilo, Žmogus pajuto gilią meilę jų balsuose.

„Mes buvome čia nuo pat tavo gimimo, vien dėl to, kad mylėtume tave ir padėtume tau rasti kelią. Tu bijojai ir prašydavai mus išeiti, mes taip ir darėme. Mes tarnaujame tau su meile ir gerbiame tavo norus.“ Jų kalboje nebuvo jokio priekaišto. Jis suprato, kad jie jo nesmerkia, o gerbia, jis pajuto iš jų sklindančią meilę.

Jis pažvelgė į duris. Dabar jau galėjo perskaityti užrašus ant jų. Eidamas koridoriumi Žmogus matė užrašus: IŠGIJIMAS, SUTARTIS, DŽIAUGSMAS. Jis pamatė net daugiau negu norėtųsi: nes toliau buvo durys su jo negimusių vaikų vardais, o dar toliau užrašas PASAULIO LYDERIS. Žmogus pradėjo suprasti, kiek daug galimybių savo gyvenime praleido. Tarsi perskaitęs jo mintis, mokytojas tarė: „Nesmerk savęs, nes tai netinka ir neduos jokios naudos, priešingai, pakenks tavo didingumui.“ Šių žodžių prasmė žmogui nebuvo iki galo aiški. Jis permetė akimis koridorių ir nukreipė dėmesį į duris, pro kurias neseniai įėjo. Ant durų pamatė užrašą, kuris iš pradžių buvo jį išgąsdinęs. Ant durų buvo parašytas vardas! JO tikrasis vardas. Ir dabar jis viską suprato.

Žmogus atpažino čia galiojančią tvarką, nes Jis viską prisiminė ir jau nebuvo Žmogus. Jis atsisveikino su savo angelais-mokytojais, padėkojo jiems už pagalbą. Jis ilgai stovėjo ir su meile žvelgė į juos. Po to nusigręžė ir nuėjo link šviesos, kuri sklido iš koridoriaus galo. Čia jis jau buvo anksčiau. Jis žinojo, kas laukia priekyje: trijų dienų kelionė į Tvėrimo olą, kur jis atkurs savo esmę, po to leisis toliau, į pagerbimo ir iškilmių salę, kur jo laukia visi jį mylėję, taip pat ir tie, kuriuos jis labai mylėjo ir kurių neteko ten, Žemėje.

Jis žinojo, kur atsidūręs ir kur link eina. Jis ėjo namo.

Krajono sakmė

Likimo šeimininkas. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Sat, 28 Aug 2021 18:01:00 +0000

Šiuolaikinė sakmė, ryškiomis metaforomis ir netikėtais siužeto vingiais atskleidžianti, ką tai reiškia – būti tikruoju savo likimo šeimininku.

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Gyveno kartą žmogus. Nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Ir lemtis jam iškrito gana palanki, dosni dovanomis. Tik jis tų dovanų nepriimdavo. Tiesiog nepriimdavo ir tiek. Mat kažkas anksčiau buvo jam pasakęs, kad jis pats yra savo lemties šeimininkas, ir patikėjo jis tuo visiems laikams. – Kokios dar lemties dovanos, – dažnai kartodavo jis. – Žmogus negali laukti malonės iš gamtos. Paimti jas iš jos – štai mūsų tikrasis uždavinys.

Jis ir nelaukė, pats ėmė. Tiesa, kartais būdavo sunkoka, ėjo per gyvenimą, įtempęs visas jėgas. Bet įveikdavo visas kliūtis, savo pasiekdavo, – tai šturmu, tai apsiaustimi. Kovėsi su visomis priešiškomis jėgomis iki pergalingo galo. Savo vietą po saule ir savo teisę į civilizacijos gėrybes visada gindavo ir įtvirtindavo. Pavargo jis nuo tokios nelengvos lemties, vėliau susirgo. Galiausiai susiruošė mirti. Pavargo, viskas pabodo. Ėmė jo siela nuo kūno skirtis, ir išvydo jis iš viršaus savo mirtingąjį kūną.

– Oi, nejaugi ten aš guliu, – sutrikęs paklausė savęs. – Tai kas yra čia?

– Aš, tavo siela, – pašnibždėjo jam siela. – Nusiramink, viskas kaip ir turi būti. Atsiskiriam.

– Tai ką, tu iš tiesų egzistuoji? – nustebo žmogus.

– Gaila, kad anksčiau nepastebėjai, – nusišypsojo siela. – Tada ir lemtį kitokią turėtum.

– Tai ir lemtis egzistuoja? – nesiliovė stebėjęsis žmogus.

– Aha. Aš esmi. – išgirdo balsą. – Aš tavo lemtis.

Pažvelgė jis į tą vietą, iš kur sklido balsas, ir vos nenualpo. Švariai nudažyto, dailiais ornamentais padabinto rūmelio prieangyje, sėdi graži šelmiška mergiotė balta suknele. Aplinkui gėlės, paukšteliai plasnoja. Tiesiog negali atsigrožėti.

– Nustebai? – klausia lemtis. – Štai kokia aš, tavo lemtis. Lengva ir graži.

– Ne, tu ne mano lemtis, – nepatikėjo žmogus. – Manoji buvo kažkokia sunki, nepaslanki. Vis pats ir pats.

– Taigi sakei, kad esi savo likimo šeimininkas. Norėjai viską pats daryti. O kas aš tokia, kad su šeimininku ginčyčiausi? – pajuokavo lemtis.

– O kieno šis puikusis namas?

– Neatpažįsti? Taigi čia tavo namas.

– Ne, kažką supainiojai, mano lemtie. Aš gyvenau penkiaaukštyje, blokiniame name. Ar žinai, kiek man teko darbuotis, kad įsigyčiau butą blokiniame name? Dieną naktį ariau.

– Bet juk tu pats tokią lemtį pasirinkai. Tik gaila, kad rūmas, kurį tau parengiau, taip ir liko nepanaudotas.

– Po galais. Iš tiesų gaila. Aš apie tokį net nesvajojau.

Čia jis išvydo į prieangį įžengusią moterį spalvinga suknele. Gelsvi plaukai iki juosmens, akys mėlynos mėlynos, tarsi jūros toliai. Kaip iš pasakos išplaukusi.

– O kas čia dar mano rūmuose šeimininkauja, – susijaudino vyras.

– Čia tavo nerealizuota žmona, Meilutė. Patinka?

– Vėl kažką painioji. Aš, kol nepasukom kiekvienas savo keliu, buvau vedęs tokią buhalterę. Jokios Meilutės kaip gyvas nepažinojau ir neregėjau.

– Aišku, neregėjai. Juk tu nuo šios dovanos atsisakei iš anksto, kai nusprendei, jog rinktis reikia tik tai, kas tau pagal jėgas. Štai jūs ir nesusitikote, ir neapsivedėte.

– Jeigu būčiau žinojęs, kad man tokia žmona priklauso, argi atsisakinėčiau, – susikrimto žmogus. Bet aš netikiu, kad ji tekėtų už manęs. Kas aš toks. Paprastas darbininkas. O ji, tik pažiūrėk, tarsi tikra karalienė. Tokioms reikia ne paprasto vyro, o tikro skrajūno.

– O kodėl tu kosmonautu nepasidarei? Juk norėjai.

– Na, kosmonautais visi vaikigaliai svajojo tapti. Bet juk tai neįmanomas reikalas. Kaip ten prasimušti?

– Aš būčiau padėjusi, – tarė lemtis. – Pažiūrėk.

Ir mato žmogus save kosmodrome. Aprengtas skafandru žengia kosminio laivo link. Šalmas atidengtas, laiminga šypsena veide. Atrodo ne prasčiau už Gagariną. Visi jį linki sėkmės, mosuoja rankomis. Ir Meilutė ten, tarp lydinčiųjų, balta skarelė rankoje.

– Ką, negi taip galėjo būti, – nepatikėjo žmogus.

– Nėra nieko neįmanomo. Galėjo nutikti ir toks lemties variantas. Bet tu pats nuo tokios minties nusigręžei, neleidai jai pražysti. – nusiskundė lemtis. – Ir kosminės karjeros reikaluose būčiau galėjusi tau padėti. Kad tik noras būtų.

– Apskritai mano norai beveik niekada su galimybėmis nesutapdavo, – prisiminė žmogus. Štai, pavyzdžiui, visą gyvenimą važinėjau „Žiguliu“, nors „Tojota“ ar „Pežo“ daug arčiau širdies.

– Aš tau BMV parūpinau. Pažvelk, stovi ten prie tvoros. Įvertink.

– Ką tu man galvą kvaršini. Aš ir per tris gyvenimus tiek neuždirbčiau, tokios mašinos neįpirkčiau, – atsiduso žmogus, apžiūrinėdamas prabangų automobilį.

– Tai aš čia pasistengiau už palankią kainą, dėl to, kad savininkas turėjo staiga išvykti. Juk žinojau, kaip tu norėtum... O tu vėl savo – per tris gyvenimus, per tris gyvenimus... Štai ir pražiopsojai progą.

– Nagi parodyk, ką aš dar pražiopsojau, – galutinai suirzo žmogus.

Ir parodė jam lemtis visai kitą gyvenimą. Įdomus darbas, kelionės, nuotykiai, sniego baltumo jachtos, kosminiai laivai, laiminga meilė, gražuolė žmona, protingi vaikai, pagarba, gerovė ir klestėjimas. Tokių dalykų žmogus nė nesapnavo, nebent filmuose matė.

– Argi galėjo taip būti? Nejaugi visa tai buvo skirta man?– paklausė žmogus.

– O kam gi? Aš vis dėlto tavo lemtis, ne svetima.

– Tai kodėl aš pragyvenau gyvenimą visai kitaip. Tarsi juodraštį. Vienur tik punktyru nužymėjau, kitur eskizą brūkštelėjau ir neužbaigiau.

– Reikėjo labiau savo lemtimi, tai yra manimi, pasitikėti, – paaiškino pašnekovė. – Atsipalaiduotum, gyventum su malonumu, o tu?..

– Bet juk aš buvau įsitikinęs, kad žmogus yra savo likimo šeimininkas, – suriko žmogus. – Vadinasi, jis jį ir valdo. Argi ne taip?

– Žinoma, šeimininkas, žinoma, valdo, – nusijuokė mergaitė – lemtis. – Tik, žinai, geras šeimininkas su lemtimi draugauja ir visas jos galimybes panaudoja. O prastas šeimininkas jai diktuoja, kas galima, o kas negalima. Kaipgi tokiomis sąlygomis lemčiai visas savo galias išskleisti.

– Tai reiškia, kad buvau prastas šeimininkas, – ėmė graužtis žmogus. – Apie kokią čia draugystę kalbėti. Galima sakyti, pats pagalius į savo gyvenimo ratus kaišiojau. Kiek įdomybių pro šalį praplaukė.

– Tikrai, – atsiduso lemtis. – Kas praėjo, tas praėjo. Pražiūrėjai tu mane, neįžvelgei tikrosios vertės.

– Žinai, net jei ir pamatyčiau, tai tikrosios vertės neįžvelgčiau, – garbingai pripažino žmogus. – Kažkokia nerimta tu, tikras vaikas.

– Tai aš tave atsveriu, – paaiškino lemtis. – Tu nuo pat vaikystės perdėm suaugęs. Anksti nustojai tikėti stebuklais.

– O aš, tarp kitko, tau patarinėjau, skatinau skrydžiui, – įsikišo ir siela. – O tu manęs net negirdėjai. Toks ant žemės stovintis, toks egoistiškas. Tiesiog nepajudinamas. Štai tau ir rezultatas – žemiškas, be stebuklo.

– Tikrai, tu teisi. Viską kroviau ant mano sprando, ariau tarsi juodas jautis, siekiau tik minimumo, ir šiukštu – jokių stebuklų, – atsiduso žmogus. – Et, jei man kas iš anksto būtų visa tai paaiškinęs, argi taip gyvenčiau. Visai kitaip pragyvenčiau.

– O kaip? – susidomėjo siela.

– Lengvai. Gražiai. Su tikėjimu. Su sparnais. Tada tikrai nepraleisčiau nė vienos lemties dovanos, išnaudočiau visas galimybes, išsemčiau visas programas. Ir gyvenčiau ne pagal svetimus nurodymus, o pagal sielos balsą.

– Tik pažvelk, kokie lemtingi sprendimai, – kreipėsi siela į lemtį. – Net malonu klausytis.

– Aha. Širdingai dėsto. – sutiko lemtis. – Gal dar ne viskas prarasta?

– Ir aš taip manau. – pritarė siela. – Turi jis ir laiko, ir galimybių kai ką ištaisyti.

– Sutinku su tavim, siela. Duosiu jam dar vieną dovaną, – nusprendė lemtis. – Duosim jam dar vieną šansą. Kol ne vėlu, grįžki, siela, atgal.

Ir kaip tik tuo momentu greitosios pagalbos automobilyje žmogus atsiduso ir lėtai atsimerkė.

– Tai neįmanoma, – sušuko gydytojas. – Žiūrėkite, jis grįžta.

– Čia tai bent, – pritarė apstulbusi seselė. – Tikras stebuklas. Lemties numylėtinis, ne kitaip. Ligoni, ar girdite mane?

– Girdžiu, – pravėrė jis lūpas. – Turiu laimingą lemtį.

– Iš karto matyti, – sutiko gydytojas. – Juk naują gyvenimą gavai.

– Ar priimi mano dovaną? – sušnibždėjo į ausį lemtis.

– Antrasis šansas... – tyliai ištarė lemties šeimininkas. Ir nusišypsojo. Todėl, kad jo siela neišlaikė, uždainavo.

Dievo skambutis. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“

Sun, 18 Apr 2021 17:53:00 +0000

Šiuolaikinė sakmė apie tai, kokiais netikėtais būdais Dievas bendrauja su mumis ir kaip mes tampame Dievo valios instrumentais.

Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.

Tekstas

Vieną kartą, šeštadienį po darbo, prieš išeidamas namo, pastorius nutarė paskambinti žmonai. Buvo jau 10 valanda vakaro, bet žmona kažkodėl nekėlė ragelio. Pastorius laukė ilgai, bet žmona taip ir nepriėjo prie telefono. Po kiek laiko jis vėl surinko namų telefono numerį, ir žmona iškart atsiliepė. Pastorius pasiteiravo, kodėl ji taip ilgai nekėlė ragelio, kai jis skambino anksčiau. Bet ji atsakė, kad anksčiau niekas neskambino. Šis atsitikimas būtų nuėjęs į užmarštį, jei pirmadienį pastoriaus kabinete bažnyčioje nebūtų suskambėjęs telefonas.

Skambinantis vyriškis kalbėjo apie kažkokį skambutį šeštadienio vakare. Skambinta iš šio numerio. Pastorius ilgai negalėjo susigaudyti, apie ką šis vyriškis kalba. Tada tas pasakė: „Telefonas skambėjo ir skambėjo, o aš nekėliau ragelio“.

Tada pastorius atsiminė apie šeštadienio vakaro nesusipratimą ir atsiprašė už netyčia sukeltus rūpesčius. Jis paaiškino, kad norėjo paskambinti į namus, bet tikriausiai surinko ne tą numerį. Skambinantis vyriškis tarė: „Leiskite papasakoti, kas tada įvyko. Matote, šeštadienio vakare aš nusprendžiau pasitraukti iš gyvenimo. Bet prieš savižudybę kreipiausi į Dievą ir pasakiau, kad jeigu jis yra, jeigu jis girdi mane ir nenori, kad aš taip pasielgčiau, tegu duoda man ženklą. Ir kaip tik tuo momentu suskambo mano telefonas. Aš priėjau prie telefono ir informaciniame langelyje pamačiau įrašą: „Visagalis Dievas“. Aš žvelgiau į telefoną ir nesiryžau pakelti ragelio.“

Bažnyčia, kurioje tarnavo pastorius, vadinosi „Visagalio Dievo Būstinė“...

Sakmė apie svajonę ir paskirtį

Fri, 16 Apr 2021 18:52:00 +0000

Kartais aš galvoju, kaip dirba dangaus kanceliarija. Pirmadienį – planinis pasitarimas ir einamųjų reikalų aptarimas. Skyriaus vadovas skaito naujai gautus pageidavimus iš Žemės planetos. Skyriaus darbuotojai stropiai užrašo juos į savo darbo kalendorius. Petriukas svajoja tapti rašytoju, Kostas – virėju, Nastutė – fotografe, ir taip toliau. Po to vadovas sako: „Pirmyn. Imkimės darbo.“

Mes – puiki komanda, mes profesionalai. Ir darbas užvirė. Jie išranda visokiausių neįtikėtinų scenarijų ir siužetų. Jie tiksliai apskaičiuoja laiką ir vietas, kad žmogus tarsi atsitiktinai susidurtų su žmonėmis ir įvykiais, sudarinėja planus ir grafikus, derina tai su gretutinėmis grupėmis, kad Petriuko svajonės įgyvendinimas niekaip nepakenktų Kosto svajonei. Jie atlieka milžinišką darbą. Ir štai pagaliau projektas patvirtintas. Ateina diena X. Viskas suderinta su Astrologijos skyriumi – Dvyniai Avino ženkle, viskas kaip ir turi būti.

Žmogus išeina iš namų. Atsimena, kad pamiršo raktus. Kol suvaikščiojo, praleido autobusą. O darbe laukia viršininkas, tikras žvėris, ir skubus projektas. Žmogus iškviečia taksi ir supranta, kad šiandien liks be pietų, nes taksi suvalgys visus pinigus. Be nuotaikos grūdasi į taksi. Taksistas nutaria pagerinti nuotaiką ir pagarsina radijo imtuvą. Dainininkas dainuoja dainą „Pati geriausia diena“. Žmogus prašo perjungti stotį. Per kitą radijo stotį skamba skelbimas: Tokia ir tokia studija tokiu ir tokiu adresu skelbia priėmimą į dailės mokyklą. Pasako telefono numerį ir dar pakartoja jį. O taksistas komentuoja: „Štai, kviečia tapti dailininku. Turiu dukterėčią – puikiai piešia. Dabar jai tik penkeri, o visi sako – koks talentas.“ Ir žmogus liūdnai jam atsako: „Vaikystėje ir aš gerai tapiau.“ O per radiją skelbimą skaito dar kartą.

Ten, danguje, visi stebi sceną užgniaužę kvapą, laiko špygas kišenėse, net skrendanti musė sustingo vietoje. Žmogus rašo telefono numerį į savo užrašų knygelę. Visa kūrybinė grupė lengviau atsidūsta, visi ploja ir juokiasi. O žmogus grįžo namo, papasakojo viską žmonai, o ji ir sako: „Ką čia sumanei? Kokios čia kvailystės?“ Ir žmogus susinepatoginęs sako sau: „Ir iš tiesų, ko aš čia prisigalvojau. Kažkokios kvailystės. Juk po vaikystės mečiau tapyti. Tiesa, neseniai buvau prisiminęs tą pomėgį, net ketinau teptukų nusipirkti, bet vis atliekamų pinigų pritrūkdavo. Kaip man ten eiti? Juk išjuoks.“ O danguje sujudimas. „Kaipgi taip. Kas atsitiko? Dėl kieno kaltės? Kuriame grafike įsivėlė klaida?“

O mes nusiraminkime, neerzinkime Visatos. Ten dangaus komanda iš tiesų darbuojasi iš peties...