Kas yra matrica ir kaip iš jos išeiti
Elgsenos ir mąstymo programas, kurios žmogui primestos iš išorės, įprasta vadinti matrica. Bet tik nedaugelis žmonių supranta, ką iš tikrųjų reiškia tas žodis – matrica. Tad pasiaiškinkime, kas iš tikrųjų yra tai, kas vadinama matrica.
Kas yra matrica ir kaip iš jos išeiti
Šiandien vis daugiau žmonių jaučia, kad sistema, kurioje gyvename, jau neveikia taip, kaip anksčiau. Vis daugiau žmonių klausia savęs: ar įmanoma gyventi ne pagal tas programas, kurios primestos iš išorės. Elgsenos ir mąstymo programas, kurios žmogui primestos iš išorės, įprasta vadinti matrica. Bet tik nedaugelis žmonių supranta, ką iš tikrųjų reiškia tas žodis – matrica. Tad pasiaiškinkime, kas iš tikrųjų yra tai, kas vadinama matrica.
Matricą galima įsivaizduoti kaip sistemą ar sąmonės lauką, kuriame įrašyta aiškių taisyklių, psichologinių ir emocinių reakcijų bei veiksmų seka. Tai ne vien tik išorinės visuomenės taisyklės, įpročiai, tradicijos, baimės, įsitikinimai. Tai kur kas gilesnė programa, kuri formuoja tai, kaip žmogus suvokia save, savo kūną, laiką, senėjimą, mirtį, mintis, norus, net ir savo likimą. Trumpai tariant, matrica yra tai, kas formuoja ir valdo mums įprastą realybę. Matrica funkcionuoja šablonų dėka. Žmogui tik gimus, jam suteikiama pavardė, vardas, socialinė rolė, priklausomybė giminei, šaliai, kultūrai, religijai, profesijai. Visa tai pamažu suformuoja asmenybės įvaizdį, ir žmogus sutapatina save su tuo įvaizdžiu. Bet vardas, statusas ir socialinė rolė yra tik išoriniai ženklai, jie padeda orientuotis pasaulyje, bet tuo pat metu gali tapti etikete. O bet kokia etiketė riboja sąmonę, riboja pasaulio ir savęs suvokimą. Kai tik žmogus pradeda kartoti: „toks aš jau esu ir kitoks nebūsiu“, ,„aš negaliu“, „man jau per vėlu“, „tai neįmanoma“, jis prisitvirtina prie vienokios ar kitokios programos ir taip apriboja pats save. Matrica gyvuoja ne tiek išorinės galios dėka, kiek dėl to, kad žmogus sutinka su jos reikalavimais. Kol žmogus automatiškai sutinka su jos taisyklėmis, jis lieka įprasto scenarijaus ribose, lieka matricoje.
Ezoterikos požiūriu fizinis žmogaus kūnas yra ne vien paprastas biologinis skafandras. Tai sąmonės reiškimosi materialiame pasaulyje instrumentas. Kūno dėka žmogus sąveikauja su pasauliu. Kūną galima įsivaizduoti kaip energijos šaltinį, aprūpinantį žmogų gyvybinėmis galiomis. Gimdamas žmogus gauna tam tikras jėgos, laiko ir potencialo atsargas. Bet dauguma žmonių šias atsargas dažniausiai sunaudoja ne tiek kūrybai, kiek baimėms, tuštiems išgyvenimams, konfliktams, nuoskaudoms, pavydui, nepasitenkinimui, vidiniams konfliktams ir begaliniam tų pačių minčių gromulavimui. Kai žmogus nuolat gyvena įsitempęs, jo gyvybiniai resursai išsenka greičiau, jis pradeda jausti nuovargį, praranda gyvenimo džiaugsmą, ima jausti vidinę tuštumą. Dažnai tai būna ne tikra jėgų netektis, tiesiog jėgos sunaudojamos ne saviems, o svetimiems gyvenimo scenarijams įgyvendinti. Didžioji baimė, ant kurios laikosi senoji sistema – mirties baimė. Iš jos kyla daugelis kitų būsenų: pyktis, neapykanta, pavydas, nuoskauda, nerimas, noras kontroliuoti, baimė ko nors netekti, būti atstumtam. Visų šių baimių, neigiamų būsenų pagrindas – atskirtumo nuo gyvenimo ir nuo Kūrėjo pojūtis. Norint nugalėti baimę nebūtina imtis sudėtingų dvasinių praktikų. Tereikia žengti paprastą pirmąjį žingsnį: liaukitės stiprinti neigiamas, asmenybę griaunančias būsenas, nešvaistykite savo dėmesio energijos bet kur ir bet kam, neaptarinėkite ir neskleiskite toliau neigiamos informacijos,
neapkalbėkite ir nevertinkite kito žmogaus pagal įprastą kurpalį – teisus jis ar neteisus, neklijuokite etikečių. Geriausia išeitis dažniausiai yra paprasta. Protas įpratęs ieškoti sudėtingų metodų, bet neretai išsivadavimas prasideda nuo paprasto vidinio apsisprendimo – atsisakyti bet kokios destrukcijos, atsisakyti visko, kas ardo žmogų ir griauna pasaulį. Dauguma minčių kyla ne iš giliosios žmogaus esmės. Mintys primena konvejerį, slenka nenutrūkstamu srautu, keičia viena kitą, sukelia emocijas, verčia įsijausti į svetimus gyvenimus. Bet jei žmogus pradeda stebėti mintį, bet nesitapatinti su ja, atsiranda distancija. Galima užduoti sau paprastus klausimus: iš kur atėjo šita mintis, kodėl ji kilo būtent dabar, ar tai tikra mano būsena, ar aš tiesiog plaukiu ant svetimos bangos? Ką jaučiu apmąstęs šią mintį – jėga ar praradimą? Kai žmogus nustoja automatiškai priimti bet kokią mintį, minčių srautas nustoja savo galios, mintys jau nevaldo jo, jos suvokiama kaip reiškinys, kurį galima matyti, pažinti ir paleisti. Žmogus gali išsivaduoti iš senų programų valdžios. Tai galima padaryti ir nekovojant su matrica. Kova tik sustiprina ryšį su tuo, su kuo kovojama. Svarbu ne bandyti išardyti, sugriauti sistemą, o liautis maitinus ją savo sutikimais ir pritarimais. Išėjimas iš matricos prasideda nuo paprastų veiksmų. Pirmiausia – nustoti gyventi pagal įprotį, pagal šabloną, nustoti kartoti tą patį elgesio modelį, nustoti automatiškai reaguoti į išorės dirgiklius, nustoti vertinti ir smerkti, atsiriboti nuo destruktyvios informacijos, nustoti būtinai rinktis vieną iš dviejų ar kelių tau iš anksto pasiūlytų variantų. Visais atvejais darykite nuosavus sprendimus. Matrica dažnai siūlo pasirinkimo variantus „Taip“ arba „Ne“, „Čia“ arba „Ten“, „Už“ arba „Prieš“, bet abu variantai dažniausiai yra vienos ir tos pačios programos dalys. Tikroji laisvė prasideda tada, kai žmogus išeina už primesto pasirinkimo ribų ir priima savo vidaus padiktuotą sprendimą.
Vienas tvirčiausių matricos mechanizmų – įprotis. Kai žmogus gyvena taip, kaip ir vakar, kai galvoja taip kaip ir vakar, į viską reaguoja kaip ir vakar, jis stiprina vakarykštę programą. Net ir mažas pokytis gali tapti išėjimo pradžia. Padaryk ką nors ne taip kaip vakar, nueik kitu keliu, kitaip atsakyk, neįsivelk į tą patį konfliktą, nepakartok ankstesnės reakcijos. Taip žmogus nustoja būti visiškai valdomas automatizmo. O kai žmogus pradeda keisti save, matrica neretai stengiasi grąžinti jį į ankstesnę būseną. Dažniausiai tai daro artimi žmonės – tėvai, vyras ar žmona, vaikai, draugai, artimiausios aplinkos žmonės. Jie sako: „Ko tu lendi, kur nereikia?“, „Būk kaip visi“, „Neišsigalvok“. Kartais tai atrodo kaip rūpestis, kartais kaip spaudimas, kartais kaip baimė netekti kontrolės. Bet čia svarbu nekariauti su artimaisiais, o ramiai pripažinti jų vietą savo gyvenime, bet ir dėl jų spaudimo nepamesti savo pasirinkto kelio. Dėl meilės šeimos nariams nereikia atsisakyti savęs. Žmogus gali mylėti ir gerbti savo tėvus, vaikus, brolius ir seseris, bet kartu turi turėti teisę į savo nepriklausomą gyvenimą.
Reinkarnacija nėra privalomas dvasinis dėsnis, tai sistema, į kurią sąmonė gali būti įtraukta. Siela ateina į pasaulį su tam tikra užduotimi, patenka į atitinkamą lauką, susigyvena su žemiškuoju scenarijumi ir užmiršta savo tikrąją prigimtį. Prasideda gyvenimas pagal atitinkamas roles Žmogus išgyvena tam tikrus įvykius, santykius, konfliktus, džiaugsmus, praradimus, pamokas. Pasibaigus įsikūnijimo laikui sąmonė, jei nesuvokia, į kokį mechanizmą buvo patekusi, grįžta į to paties ciklo pradžią. Išėjimas iš gimimų pasikartojimo rato, iš vadinamojo sansaros rato, prasideda pabudus atminčiai apie savo tikrąją prigimtį. Žmogus turi suvokti, kad nėra lygus vien savo kūnui, vardui, biografijai, skausmui, praeities klaidoms, socialiniams vaidmenims. Karma – tai anaiptol ne nuosprendis, o užrašyta patirtis, tam tikra informacinė struktūra, kuri reiškiasi kūnu ir pasikartojančiais scenarijais. Praeities skolas galima anuliuoti įsisąmoninimu, suvokimu, bet tai turi būti ne paviršutiniška proto išvada, o giluminis suvokimas. Bet neužtenka vien suvokti ir suprasti, reikia nustoti gyventi pagal senas programas. Jei žmogus suvokė savo nuoskaudą, bet jos nepaleido, toliau su ja gyvena, tokiu atveju senoji gyvenimo programa toliau jį valdo. Tikrieji pokyčiai įvyksta tuomet, kai pasikeičia būsenos, veiksmai ir vidinio pasirinkimo kokybė. Didžioji gyvenimo praktika – buvimas dabarties momente, ne praeityje, kurios jau nėra, nei ateityje, kuri dar neapsireiškė, buvimas būtent čia ir dabar. Buvimas dabarties momente teikia jėgų. Praktikos, kaip išsilaikyti dabarties momente, gana paprastos. Reikia stebėti savo mintis, emocijas, vengti bereikalingų ginčų, nedalyvauti ir nepalaikyti destruktyvių pokalbių, stebėti, kur nuteka, kur eikvojasi energija, kiekvieną dieną stengtis ką nors padaryti kitaip negu anksčiau, elgesio variantus rinktis ne iš baimės, o iš vidinio įsitikinimo, nuolat palaikyti vidinę ramybę. Nereikia stengtis būti idealiu ar tapti dvasingu, svarbiausia nekenkti sau. Išėjimas iš pasikartojimo ciklo prasideda, kai atsisakome gyventi pagal automatinį režimą. Kol žmogus elgiasi šabloniškai, jis vėl ir vėl grįžta į tas pačias būsenas. Reinkarnacija arba sansaros ratas – tai ne vien atsinaujinančių mirčių ir gimimų grandinė, tai ir kasdienis tų pačių vidinių reakcijų kartojimąsis. Ta pati baimė, ta pati nuoskauda, ta pati priklausomybė nuo svetimos nuomonės, tas pats pasirinkimas nepaisyti nuosavo intereso. Jei nori išeiti iš pasikartojimų rato – liaukis išdavinėti save. Neik ten, kur siela susigūžia, nedaryk to, kas griauna, ardo, netylėk tada, kai tylėjimas pradeda reikšti tavo sutikimą su neteisybe, nesirink iš dviejų tau primestų pasirinkimų, ypač jei viduje turi trečiąjį kelią – nuosavą pasirinkimą. Žmogus – ne vien fizinis kūnas, jame daugybę lygmenų ir suvokimo formų. Išorinis pasaulis – tik viena realybės dalis. Yra ir vidinis žmogaus pasaulis, kurio nemato išorinis stebėtojas, bet dėl to tas pasaulis netampa nerealus. Žmogaus kūną galima palyginti su drabužiais arba instrumentu, jis nėra žmogaus esmė. Bet kai sąmonė susijungia su kūnu, atsiranda judesys, raiška, patirtis, galimybė sąmoningai veikti šiame materialiame pasaulyje. Žmogaus uždavinys – ne neigti kūną, ne bėgti nuo gyvenimo, o išmokti būti kūne sąmoningai. Tai reiškia jaustis ne kūno belaisviu, o jo partneriu, bendrauti su juo pagarbiai ir supratingai. Visa tai, kas pasakyta anksčiau, gali būti išreikšta labai paprastu sakiniu: mylėk save ir gyvenk taip, kad nekenktum sau. Nekenkti sau – reiškia neišduoti, nepaminti savo vidinio žinojimo, neardyti savęs baimėmis, neatiduoti energijos svetimiems scenarijams, negyventi vien tam, kad pateisintum kitų žmonių lūkesčius, nepaversti gyvenimo kova su pačiu savimi. Kai žmogus liaujasi kenkti sau, prieš jį atsiveria galimybės, kurios anksčiau buvo nematomos, atsiranda naujos durys, naujos būsenos, nauji spendimai. Gyvenimas tampa lengvesnis nei buvo anksčiau. Matrica gali ir toliau egzistuoti, bet žmogus jau nustoja būti jos nesąmoninga dalelyte. Gyvendamas šio pasaulio viduje jis gali pakeisti savo gyvenimo kokybę, nes svarbiausias pokyčių šaltinis yra ne išorėje, o viduje. Būtent vidinės būsenos formuoja žmogaus gyvenimo kelią, būtent jo individualūs sprendimai teikia jėgos, būtent sąmoningumas atveria duris į erdvę, kur žmogus jau negyvena pagal svetimas programas, o pradeda kurti nuosavą realybę