Kaip mus atitraukia nuo tiesos
Šiuo metu per planetą sparčiai ritasi transformacijos banga. Ji teikia žmonėms galimybę pasiekti aukštesnį savimonės lygį, taikyti kitokius realybės kūrimo principus. Milijonai žmonių suvokė, kad realybę kuria mintis. Tie, kurie stengiasi užblokuoti mūsų protą, seniai žino šią paslaptį, tačiau visą laiką slėpė tai nuo mūsų. Mokyklose nemoko, kaip išlaisvinti šį žinojimą. Mus veda į šalį nuo tiesos.
Tekstas
Tūkstančius metų žmonės kaupė savyje neigiamą patirtį, įprato nekreipti dėmesio į save, menkinti save. Bet pastaruoju metu per planetą sparčiai ritasi transformacijos banga. Ji teikia žmonėms galimybę išvysti realybę naujai, pasiekti aukštesnį savimonės lygį, taikyti kitokius realybės kūrimo principus. Milijonai žmonių, remdamiesi nuosava patirtimi, suvokė, kad realybę kuria mintis. Realybę formuoja mūsų protas. Visi tie, kurie stengiasi užblokuoti mūsų protą, seniai žino šią paslaptį, tačiau visą laiką slėpė tai nuo mūsų. Mokyklose nemoko, kaip išlaisvinti šį žinojimą. Mus veda į šalį nuo tiesos. Todėl nėra nieko keisto, kad didžioji žmonijos problema – tai nuslopinta asmenybės saviraiška, gilus nepasitikėjimas savimi, savo galiomis.
Šiandien tai matoma jau ir plika akimi. Dažniausiai ši problema atsiranda iš baimės atrasti ir pripažinti tiesą. Juk tiesa išvaduoja, išgydo mus baimės. Vakarų civilizacija šiandien linkusi palaikyti ir skatinti skeptikus, tuos, kurie abejoja savimi. Už savo pastangas pasislėpti abejonės, nepasitikėjimo savimi šešėlyje skeptikai apdovanojami pripažinimu, postais, aukšta visuomenine padėtimi.
Per daugelį amžių žmonių sąmonę paralyžiavo baimė pripažinti tikrąsias savo kūno galimybes, pripažinti išmintį, slypinčią kūne, todėl jie prarado gebėjimą atskirti tai, kas jiems pateikiama kaip tiesa, nuo to, kas iš tiesų svarbu ir reikšminga jiems. Šis kolektyvinis atsisakymas nuo savęs pačių šiandien yra pasiekęs kritinę ribą. Per amžius sukauptos nuodingos emocinės šiukšlės, dėl nuolatinio žeminimo ir menkinimo susiformavusios klaidingos nuostatos ima kilti į sąmonės paviršių, kad visas tas atliekas galima būtų pripažinti atliekomis, jas surūšiuoti, pašalinti ir taip apsaugoti save nuo jų.
Plečiantis realybės rėmams žmonija išeina iš atminties praradimo, kolektyvinio šoko, užkirtusio kelią kolektyvinės sąmonės srautui į žmonijos genofondą. Ir nors daugelis pradeda suvokti, kad mes patys kuriame savo realybę, absoliuti žmonių dauguma vis dar yra nesąmoningos būsenos, tam tikrame bejėgiškumo transe, į kurį nugrimzdo savo noru. Jiems reikalinga pagalba. Nuo žilos senovės vykstanti kova tarp mokslo ir religijos už išskirtinę teisę spręsti, kas realu ir kas nerealu, šiandien pasiekė kulminaciją. Archeologijos ir geologijos duomenys teikia pakankamai įrodymų, kad prieš tūkstančius metų buvo sunaikintos išsivysčiusios civilizacijos. Seniausiuose Rytų religiniuose tekstuose aprašoma daugybė kovų ir mūšių, vykusių dangaus sferose ir suniokojusių gyvybę Žemėje. Daugelį amžių giliuose, žmogaus rankų neliestuose žemės sluoksniuose randami artefaktai, keisti, neįprasti žmogiškų būtybių griaučiai, kurių amžius – milijonai ar net milijardai metų.
Mūsų praeitis, mūsų istorija kontroliuojama, koreguojama, lyginama milžinišku istorijos lygintuvu. Mokyklose dėstoma planetos istorija pateikiama kaip chaotiškų įvykių sankaupa, kaip neišmanyme skendinčio, net savo paties likimo nesugebančio tvarkyti žmogaus gyvenimas. Vyraujantis mokslas stengiasi įteigti nuomonę, kad mes bejėgiai, kad mes – aplinkybių, išorinių jėgų aukos. Būtent taip mus verčia suprasti ir vertinti savo būtį. Maža to, net ir gamta pateikiama kaip potencialus priešas, kaip nenuspėjama, nuolat savo pavidalą kaitaliojanti jėgą, kurios mes niekaip negalime paveikti, nors iš tikrųjų gamta yra planetos kolektyvinės sąmonės tesinys ir išraiška.
Šiuolaikinės karinės operacijos ir visuotinė sąmonės kontrolė, vykdoma pasaulio lyderių, atskleidžia jų žūtbūtines pastangas išlaikyti žmoniją savo valdžioje. Pribrendo laikas ryžtingiems veiksmams. Tikslai numatyti daugeliui žingsnių į priekį, ir viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio, nusiteikimo. Ar mes pasirengę prisiimti visišką atsakomybę už meilę sau ir visai Žemei? Ar galime įsivaizduoti, kokį globalų uždavinį turėtume atlikti savo gyvenime? Ar leisime sau suvokti tikrąją, nesufalsifikuotą žmonijos istoriją, ar leisime sau pripažinti tos naujos istorijos tikrumą? Imlus, lankstus protas – tai toks protas, kuris leidžia sau kūrybiškai pasinaudoti vaizduotės galiomis ir sukurti tvirtus mąstymo, pasaulėžiūros pagrindus.
Sunkumai pažinimo kelyje nereiškia nesėkmės, sunkumai užaštrina mūsų protą, padeda pasireikšti geriausioms savybėms. Jei mes tikime ir turime viltį, jei mokomės pajusti permainų vėjus, atėjo laikas išskleisti fizinius, protinius, emocinius ir dvasinius gebėjimus, kad įrodytume sau ir pasauliui, kad mūsų mintys spinduliuoja gyvybinės jėgos energiją ir kuria visa tai, kas yra aplink mus, kad mes esame savo pačių gyvenimo kūrėjai.
Žemės planetoje dabar vykstanti transformacija – tai iš daugelio veiksmų bei scenų susidedanti drama. Šios dramos pagrindas – iki šiol neregėto tvirtumo aktas, daugelio Visatos lygmenų susitarimas išgydyti žmonijos protą, dvasią ir visa tai, su kuo ji energetiškai susijusi. Bet koks išgydymas reiškia mielaširdingą išaiškinimą ir energetinį žmonių, vietų, įvykių supratimą. Naujasis sveikas protas grindžiamas pripažinimu, kad bet kokia gyvybės forma Visatoje yra besąlygiškai vertinga, ir mūsų prievolė – rūpintis kiekviena iš tų gyvybės formų. Mums būtina pamilti save, nes mes – nuostabi kūrybos forma, gebanti pati mintimis, žodžiais ir veiksmais kurti nuostabią, didingą būtį. Ieškokime kelio, vedančio į džiaugsmą ir laimę, – ir mes pritrauksime į savo gyvenimą sąmoningus ir reikšmingus išgyvenimus. Energetiškai mes visada skleidžiame tai, ko patys išmokstame. Tikėkime būties, Visatos palankumu, nes ji iš tiesų nuostabi. Mums būdingos nuostabios savybės, grakštumas, savitas stilius. Panaudokime visa tai, tai palankiausias laikas mūsų gyvenime, jis įeis į šlovingiausių inkarnacijų istoriją. Siekime suvokti tikrąsias žinias, tikrosios laisvės prasmę. Kaupdami savyje jėgą, nesvyruodami, nė akimirkos neabejodami, savo bei visų labui pilna jėga išgyvenkime kiekvieną gyvenimo akimirką.