Kodėl mus gąsdina mirtimi?
Tekstas
Daugelis žmonių įsitikinę: kai numirsime, išnyksime be pėdsako. Šis įsitikinimas paralyžuoja žmogų, trukdo laisvai gyventi. Mirties klausimą dar labiau komplikuoja tai, kad mes nežinome, kada tai įvyks. Dėl šio klaidingo įsitikinimo ir mirties valandos nežinojimo tie, kas kontroliuoja trimatį pasaulį, suėmė į savo rankas visus valdžios ir įtakos žmonių sąmonei svertus. Jie skatina mus iki širdies gelmių bijoti mirties..
Mes gedime dėl išėjusių, tarsi jie būtų išėję visiems laikams. Žinoma, netekti tų, kuriuos mylime, be galo skaudu, bet mintis, kad ir mes išnyksime be pėdsako, dar baisesnė. Mirties baimė trukdo suvokti gyvenimą ir gyventi taip, kaip derėtų gyventi. Bažnyčioje nuolat girdime apie nuodėmę ir kur ji veda. Krikščioniškas auklėjimas nieko nesako apie reinkarnaciją, ankstesnius gyvenimus ar ką nors bent kiek susijusio su tuo, kas vyksta po mirties. Krikščionybė aiškiai sako, kad šiame gyvenime privalome viską daryti teisingai, kitaip Dievas pasmerks mus amžinai bausmei. Ideologinio apdorojimo dešimtmečiai ir baime grindžiami bažnyčios mokymai paralyžuoja sąmonę. Niekas iš tikrųjų nežino, kas vyksta po mirties, kol patys nenumirštame ir tik tada sužinome. Bet juk mes turime puikiausių galimybių pasinaudoti žiniomis iš pačių įvairiausių šaltinių:. Pavyzdžiui, atsiminimais iš savo praeitų gyvenimų – į tuos prisiminimus galite pasinerti per regresinę hipnozę, pasinaudoti informacija iš Akašos kronikų, kurią teikė, pavyzdžiui, amerikiečių gydūnas ir pranašas Edgaras Keisi, pasinaudoti informacija, kurią gauna ekstrasensai ir kontaktuotojai bendraudami su dvasinėmis būtybėmis iš aukštesnių būties plotmių. Labai daug naudingos informacijos teikia pasakojimai žmonių, kurie grįžo iš Anapusinio pasaulio po klinikinės mirties. Gretindami, lygindami, analizuodami iš įvairių šaltinių gautą informaciją apie tai, kas vyksta po mirties, mes galime susidaryti gana patikimą pomirtinio gyvenimo ir apskritai Anapusybės vaizdą. Ši informacija, be kita ko, padės atsikratyti mirties baimės.
Mūsų gyvenimiška patirtis šioje Žemėje kažkuo panaši į tai, kas pavaizduota populiariame fantastiniame filme „Avataras“. Po to, kai mes prieš ateidami į Žemę išsirenkame personažą, tai yra nusprendžiame, kas būsime po gimimo, kai suplanuojame gyvenimo pamokas ir pasirašome žemiškojo gyvenimo kontraktus, mūsų ankstesnio gyvenimo prisiminimai ištrinami. Iš esmės mūsų kūnai – avatarai, tam tikri biorobotai. Mes panaudojame juos, kad pajustume gyvenimą, kaip turi jausti žmonės. Ir tik kai mūsų avataras, kūnas, miršta, mes prabundame iš būsenos, primenančios miegą.
Gyvenimo žaismas be galo sudėtingas, bet tuo pačiu ir be galo įdomus ir naudingas sielai. Kai tik mes susivokiame, kas iš tikrųjų esame, atsiranda galimybių ir jėgų perrašyti mūsų gyvenimo istorijas. Mes esame savo paties pasaulio kūrėjai. Kas jau pabudo ir pasiekė aukštesnį vibracijų dažnį, tai supranta. Svarbiausias žmogaus tikslas šiame gyvenime – suvokti, kad esi dievas savo realybėje, ir vienintelė kliūtis mūsų kelyje į šį susivokimą – tai mes patys, nes šioje realybėje viskas yra mūsų vaizduotės ir veiksmų tvarinys. Mirtis – visai ne tai, ką įsivaizduoja dauguma žmonių. Viskas miršta, bet tai nereiškia, kad turime visą gyvenimą praleisti laukdami, kada tai įvyks. Užuot laukdami, turime gaudyti kiekvieną gyvenimo akimirką, spinduliuoti dėkingumą ir visa jėga naudotis mums suteiktomis galimybėmis. Kai tik prabundame, tuoj pat išsivaduojame iš mirties baimės, pasveikstame, atnaujiname savo mąstymą, atmetame apribojimus, kuriais patys save suvaržėme, ir mūsų gyvenimas ima sparčiai keistis. Mes tampame narsiu, stipriu savo paties gyvenimo herojumi, pasijuntame neįsivaizduojamai laisvi, prieš mus atsiveria tokios galimybės, apie kokias net nesvajojome.
Vos tik apribojimai ištirpsta, vos tik išsivaduojame iš trimačio pasaulio matricos diktuojamų taisyklių, mes iškart ir lengvai galime tapti savo realybės formuotojais, geresne savo paties versija. Todėl neleiskime gąsdinti savęs mirtimi.