Kas vyksta po mirties
...Hipnologė Dolores Kenon priėjo išvados, kad nėra jokių realių priežasčių bijoti mirties. Tyrinėdama mirtį, ji kaskart atsidurdavo gyvenimo šventėje. Pasirodė, kad mirtis atveria mums naują, netikėtą ir išties nuostabų gyvenimą...
Informacija pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą
Tekstas
Pirmą kartą tai nutiko per vieną regresinės hipnozės seansą, kai žmogaus sąmonę ji gramzdino į praėjusį gyvenimą. Netikėtai subjektas „numirė“ (tai yra hipnozės metu išgyveno mirtį) tiesiog jos – Dolores Kenon – akyse. Tai nutiko taip netikėtai, kad Dolores Kenon sutriko. Ji nežinojo, ko galima tikėtis iš žmogaus, kuris yra priverstas savo sąmonėje patirti mirtį. Viskas įvyko taip greitai, kad nebuvo jokios galimybės sustabdyti šį procesą. Subjektas tuo metu iš išorės taško apžiūrinėjo savo kūną ir konstatavo, kad jis atrodo taip pat kaip ir visi kiti lavonai. Pats individas liko visiškai sveikas, nepažeistas ir visiškai nepasikeitęs. Nuo to momento Dolores ėmėsi tyrinėti šį reiškinį. Mirtis gali pasirodyti žmogui pačiais įvairiausiais pavidalais, bet tai, kas nutinka po mirties, visada atrodo panašiai. Dolores priėjo išvados, kad nėra jokių realių priežasčių bijoti mirties. Tyrinėdama mirtį, ji kaskart atsidurdavo gyvenimo šventėje. Pasirodė, kad mirtis atveria mums naują, netikėtą ir išties nuostabų gyvenimą. Su mirtimi ateina išmintis. Netekę fizinio kūno mes įžengiame į visiškai naują matmenį, išminties matmenį. Akivaizdu, kad fizinio kūno rėmai apriboja, varžo žmogaus esmę. O kai individualybė arba siela išeina iš fizinio kūno rėmų, apribojimai bei suvaržymai visiškai išnyksta, ir ji gali suvokti daug daugiau negu galime įsivaizduoti.
Taigi, bendraudama su žmonėmis, kurie „numirė“ per regresinę hipnozę, Dolores galėjo rasti atsakymus į daugelį sudėtingų ir painių klausimų. Į tokius klausimus, kurie persekiojo žmoniją per visą jos egzistavimo istoriją. Daugelis subjektų aprašo dvasios išėjimą iš fizinio kūno kaip kelionę per tamsų tunelį, kurio gale švyti ryški šviesa. Tokie vaizdiniai dažnai kartojasi pasakojimuose žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ir atskleidžiančių vadinamuosius artimus mirčiai potyrius. Vienas subjektas pasakojo, kad ši šviesa yra galingas energinis laukas, savotiškas barjeras tarp fizinio ir dvasinio pasaulio. Žmogus eina link šios šviesos šaltinio, bet nespėja prieiti, nes vienu momentu ji pradeda traukti atgal, ir jis grįžta į fizinį kūną. Tokie žmonės iš tiesų išgyveno būsenas, artimas mirčiai, bet neužbaigė perėjimo, tai yra nepraėjo viso kelio tuneliu, todėl nenumirė taip, kaip mes suprantame šį žodį. O Dolores Kenon pacientai, prisimindami savo mirties patirtį, šį šviesos barjerą pereina. Perėjimo metu ši energija tampa tokia galinga ir intensyvi, kad sidabrinė gija arba virkštelė, jungianti sielą su fiziniu kūnu, nutrūksta ir siela jau nebegali įveikti barjero atgaline kryptimi, tai yra grįžti į savo kūną. Siela ir kūnas atsiskiria visam laikui. Kūnas, praradęs ryšį su gyvybės šaltiniu – dvasia ir siela – pradeda irti.
Jei norite susidaryti teisingą nuomonę apie save kaip apie asmenybę tai nėra nieko paprastesnio, nes bet kokia asmenybė, bet kokia individualybė pirmiausia yra energija. Būtent čia slypi tvėrimo esmė ir prasmė. Viskas yra energija. Kai kurios gyvybės formos yra žemesnio lygmens. Tokiu formų gausu, pavyzdžiui, mus supančioje fizinėje aplinkoje. Bet visa tai vis vien buvo, yra ir bus energijos. Iš esmės visa materija yra energija, tik mūsų pasaulyje ji regima žemesnių, elementaresnių formų pavidalu. Taip pat ir save galima laikyti grynai energinėmis būtybėmis. Kalbant apskritai, tai materija, kaip tokia, net neegzistuoja. Viso labo tai tik dirbtinė sąvoka, sukurta tam, kad suprantamiau ir paprasčiau būtų galima perteikti tai, kaip ir iš ko sukomponuotas fizinis pasaulis, kuris, savo ruožtu, taip pat yra energijos pasaulis.
Mirtis daugeliui kelia neįveikiamą baimę, tačiau šią baimę galima laikyti didžia iliuzija, neigiančia pati save. Apie mirtį mažai kalbama, bet daug galvojama. Atėjus mirčiai įsiviešpatauja gyvenimas, kuris savo užmoju ir apimtimis toli lenkia visa tai, kas yra šioje planetoje. Bet tuos, kurie ketintų atsisakyti žemiško gyvenimo, norime iš anksto įspėti: jei į mirtį žvelgsite neprotingai, tai yra pakelsite ranką prieš save patį ir nusižudysite, tai išlaisvinsite tam tikrą energiją, kuri liks su jumis ir anapus gyvenimo, tai yra pomirtiniame pasaulyje. Su šia išlaisvinta savižudybės energija žmogus bus priverstas gyventi ir anapus. Neleistina užmušti gyvo kūno, kol neišmuša jo valanda. Tai beprasmiškas išlaidumas, ir su juo negalima taikstytis. Didžiausia problema tavo kelyje – ne baimė, o religinės ar filosofinės dogmos, tai, kieno pagalba žmonės bando uždengti savo akis ir protą nuo gyvos realybės. Pavyzdžiui žmonės turintys tam tikrus religinius įsitikinimus vargiai susitaikys su tomis idėjomis, kurias ką tik atvėriau jums. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie susiduria su daugeliu problemų, kodėl juos ištinka dažnos depresijos ir kiti panašūs atvejai. Nes jie jaučia, kad praranda vienintelę galimybę. Kai jie supras, kad prieš juos daugybė galimybių, kiekvieną kartą jie stengsis rasti patį geriausią variantą ir nejaus kaltės dėl padarytų klaidų. Kitą kartą jie galės ištaisyti klaidas. Todėl reikia stengtis viską daryti kuo geriau jau šiame gyvenime. Bet daugelis šito vis dar nesupranta ar nenori suprasti. Juos apima baimė vien pagalvojus, kad po šio gyvenimo jų laukia kitas gyvenimas, nes šis gyvenimas toks sunkus ir kankinantis, kad galimybė pragyventi dar vieną tokį gyvenimą, o po to dar vieną, virsta jiems nesibaigiančia kančia.
Prisiminkime, kaip judėjai reagavo į Kristaus žodžius: „Aš atėjau, kad išsipildytų pranašystės“. Kokių tik kaltinimų jis nesulaukė: esą jis ir klaidatikis, ir išprotėjęs, ir pats nesuprantąs, ką kalbąs. Kaskart, kai atsiranda žmogus, sakantis tokius dalykus, kurie žmonėms atrodo neįprasti ir neatitinka visuotinai pripažintų minčių bei nuostatų, visi išsigąsta, pradeda piktžodžiauti ir platinti melagingus gandus. Bet šios žinios būtinos žmonėms, nes jie turi išmokti gyventi be baimės, kad taptų tuo, kuo jie gali ir privalo tapti. Yra žmonių, kuriems tiesiog būtina žinoti šiuos dalykus, nes tai suteiks jiems papildomą stimulą, uždegs juos ir galų gale šias žinias jie suvoks kaip tikrą tiesą. Gal tai padės jiems atrasti savo tikrąjį kelią, tapti tuo, kuo jie nori ir kuo turi tapti. Žmonių, kurie tiki Kristaus misija ir pamokslais, ne tiek ir daug, nors pusė pasaulio išpažįsta (bent jau išoriškai) krikščionybę. Tiesą pernelyg ilgai laikė paslėpę, ir dabar atėjo laikas ištraukti ją į dienos šviesą ir paskelbti pasauliui.