Ir tada prasideda magija
Egzistuoja atskaitos taškas, kurį pasiekus viskas ima keistis. Pirmas dalykas, kurio sulauksite priėję atskaitos tašką – tai sinchroniškumas. Tai toks reiškinių ir įvykių susiklostymas, tariamų „sutapimų“ virtinė, kurios dėka jūs atsiduriate reikiamoje vietoje, sutinkate reikiamus žmones, išgirstate reikalingus žodžius. Kad žmonija imtų suprasti, jog ji valdo savo pačios realybę, prireiks ne tiek ir daug tokių žmonių, kaip jūs. Ir ši palyginti nedidelė grupė žmonių paveiks daug didesnę žmonių grupę, o šie žmonės savo ruožtu skleis naujų idėjų įtaką toliau.
Informacija pateikiamas dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Ir tada prasideda magija
Viskas pradeda veikti, kai jūs darote tai
Dėkingumas – tai raktas nuo Visatos. Ar žinote, kad kasdieną milijonas žmonių nueina miegoti ir rytais neprabunda. Būkite dėkingi, kad atsibudote šį rytą. Būkite dėkingi, kad vis dar esate čia. Daugiau kaip vienas milijonas žmonių pajunta skausmą, suvokę, kad jų mylimi artimieji neprabudo šį rytą. Dėkokite Visatai, kad šį rytą pakilote iš patalo, kad turite kojas stovėti ant žemės.
Daug žmonių, prabudę iš ryto, sako: „Štai dar viena nelaiminga diena. Žadintuvas... O, kad jis prasmegtų. Kodėl jis nesustoja. Man skauda nugarą, kelius, mano kūnas atsisako funkcionuoti.“ Ir ko tik žmonės neprišneka, kai atsibunda. O galėtų, dar gulėdami lovoje, išjungti žadintuvą ir pasidžiaugti: „Valio, aš vėl prabudau!“
Tą momentą, kai kylate iš patalo, paverskite maloniausia dienos akimirka, nes prasideda dar viena diena, per kurią galėsite mėgautis gyvenimu kartu su savo šeima ir kitais laimingais žmonėmis. Mėgaudamiesi gyvenimu, jūs tampate savo pačių gydytojais. Jūsų kūno ląstelės pasirengia išgirsti jūsų balsą ir suprasti kalbą. Jūsų širdis, smegenys, visas kūnas pradeda sutartinai veikti, kad per save išreikštų tai, ką jūs sakote ir jaučiate. Kai jūs sakote sau „Taip“, Visata taip pat sako jums „Taip“. Bet jei jūs sakote, „Taip, bet...“, tai Visata pagauna tą „bet“ ir vėliau išreiškia materialiu pavidalu jūsų gyvenime – įvairiomis klaidomis, nesėkmėmis, nelaimėmis...
Kai mes ateiname į šį pasaulį, atsinešame su savimi tam tikrus dalykus, kurie vadinami įgimtais. Daugelis tikėjimo sistemų pripažįsta faktą, kad žmogui mirštant jo dvasia kažkur iškeliauja. Dauguma Žemės žmonių tiki, kad ten, kur žmogus išeina po mirties, kažkas egzistuoja. Tai ne tas atvejis, kai norimas dalykas paskelbiamas realiu dalyku, tai ne marketingo elementas. Tai tiesiog įgimtas žinojimas. Žmonija kaip visuma, kaip kolektyvinis subjektas, pripažįsta, kad egzistuoja kažkas didesnio už ją pačią – kad ir kaip tas didesnis vadintųsi – Dievas, Dvasia, Kūrinijos Šaltinis. Būtent toks tikėjimas yra daugelio tikybų šerdis. Visose tikėjimo sistemose daroma tokia svarbi prielaida: kai žmogus miršta (nors iš tikrųjų niekas nemiršta), lieka kibirkštis, kuri yra amžina. Ši kibirkštis yra mumyse, kol mes esame gyvi. Ir tai vadinama „prigimimu“. Be to, mumyse yra nuostabi energija, kuri vadinasi sąmonė. Su šia energija mes galime bendrauti būdami čia, bet ji neišnyksta ir tada, kai mes išeiname iš šio pasaulio. Žmogiškoji natūra ir tos visuomenės sistemos, kurių paskirtis yra kurti dvasingumą, regis, susitarė daryti taip, kad tas Kūrinijos Šaltinis, esantis mūsų viduje, taptų neprieinamas mums. Tos sistemos sako: kad susisiektumėte su Šaltiniu, sulauktumėte jo palaikymo, jūs turite pasitelkti į pagalbą kažką kitą – kažkokį tarpininką tarp savęs ir Dievo. Arba jūs privalote laikytis tam tikros tvarkos, atlikti tam tikrus ritualus, ir tik tada jums atsivers kelias prie Šaltinio. Visa tai lemia žemesnis sąmonės lygis, tai kyla iš baimės, kad žmonės gali pakeisti savo įpročius, savo supratimą. Kaip pavadinti ir kaip pakeisti tokį įprotį, kai žmonės suka ratus, laukdami, kada gi atsitiks kas nors blogo. Tai lemia žemesnis sąmonės lygis, tai kyla iš to, ko mus mokė, kuo išmokė tikėti, ką išmokė matyti. Todėl mes nesuprantame, kad kažkas didesnis stovi šalia mūsų tiesiog čia pat, tiesiog šią akimirką ir tiesia mums ranką.
Mūsų širdis, kankorėžinė liauka ir sąmonė yra susieti simbiozės ir kūrybinės kibirkšties. Tos kūrybinės kibirkšties, kuri priklauso mūsų Aukštesniajam Aš arba Dvasiai. Tai kibirkštis, kuri neišnyksta ir kai jūs išeinate iš šio pasaulio, tai Dvasia, tai Laukas – vadinkite tai, kaip norite. Dabar tai gaubia jus, laukia jūsų dėmesio ir tiesia jums rankas.
Laisvos valios sąvoka yra absoliutus dalykas. Kai jūsų gyvenimas tarsi sustojęs, kai niekas nevyksta ir jūs dėl to verkiate, šalia jūsų gali stovėti nuostabus angelas. Angelas, spindėdamas visa savo didybe, bus šalia jūsų, bet jis tylės ir nieko nedarys.
Kai žmonės skundžiasi pasauliui, kad jie tapo šio gyvenimo aukomis, jie stebisi, kad susiduria su blogais dalykais. Angelas tuo tarpu pasikvies kitus jūsų globėjus, ir jie toliau tylėdami jus mylės. Aplink jus gali būti didžiulis stadionas, užpildytas jus mylinčiomis ir jūsų vardą žinančiomis šviesos būtybėmis, bet kol jūs sėdite, verkiate ir skundžiatės, kad jūsų gyvenime nėra nieko gero, jie nieko nepasakys. Nepasakys dėl tos priežasties, kad mūsų pasirinkimo teisė yra absoliuti, ir niekas negali jos pažeisti Bet jūs galite giliai įkvėpti ir tarti: „Aš kažką jaučiu“. Ir tada jūs gausite tą kibirkštį ir tarsite: „Aš duodu leidimą, kad galiojantis sumanymas, planas, apie kurį aš kol kas nieko nežinau, atsivertų man ir pripildytų supratimu. Aš leidžiu tam, kas manyje įgimta, susijungti su mane supančiu Lauku, kuris vadinamas Aukštesniuoju Aš, ir tada mano gyvenime prasidės vyksmas, nes manyje tūnojusi baimė išnyks, ir tada mano norai, mano ketinimai galės realizuotis.“
Kas atsitinka, kai jums nepatinka fiziniai pratimai, bet kas nors, tarkim, tėvas, ragina juos daryti? Jūs atsisakinėjate, o galiausiai nenoromis sakote: „Gerai, jei jau taip norite, aš nueisiu ir atliksiu keletą pratimų“. Jūs padarote patį minimumą tų pratimų, o grįžęs namo sakote: „Nieko linksmo. Man tai visai nepatinka“. Bet jūsų paprašys pasimankštinti dar šiek tiek, ir jūs toliau mankštinatės, kad ir nenoromis. O grįžęs namo vėl kartojate: „Tai siaubinga! Aš visai nenoriu to daryti!“ Bet jūsų vėl paprašo: „pasistenk dar truputi“, ir jūs vėl einate ir vėl grįžtate namo leisgyvis. Ir štai vieną dieną pajuntate: „Man palengvėjo! Čia tai bent! Aš jaučiuosi daug geriau.“ Ir tada jūs sakote vienam savo draugui: „Ar nenorėtum nueiti ir atlikti keletą pratimų? Tai tikrai naudinga.“
Taigi jums palengvėjo. Atsitiko tai, ko jūs nesitikėjote. Jei jūs atversite duris naujai patirčiai, galėsite tarti tokius žodžius: „Brangioji Dvasia, patvirtink, kad visa tai tiesa. Aš atveriu savo širdį, savo kankorėžinę liauką (trečiąją akį), savo protą intuityviai suvokiamai informacijai, kuri padės man atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, padės susitikti su reikiamu žmogumi ir priimti tinkamiausius gyvenimo sprendimus.“ Iš pradžių jūs sakote tai nedrąsiai, ne visai tikėdamas tuo, ką sakote (juk panašiai buvo ir su fiziniais pratimais). Bet kai žmogus ima mankštintis, jo kūnas suvokia: jis kažką daro, jis pagaliau suprato. Ir tada mankšta jau gali pasitarnauti organizmui, gali padėti pasiekti rezultatų, kurie taps matomi. O kai tie rezultatai taps akivaizdūs, jūsų jau niekas nesustabdys, nes jūs žinote, kokiais būdais galima pasiekti realių rezultatų.
Kai kartais jūs sakote: „Aš taip ir žinojau – iš to nieko nebus“, jūs stiprinate savo baimę, įtvirtinate savo netikėjimą, nors tą netikėjimą maskuojate tikėjimu. Jūs suprantate, ką aš turiu omenyje? Jei jūs ką nors sakote ar darote nepajėgdamas atsikratyti abejonės, jūsų žodžiams ar darbams nelemta išsipildyti. Net ir tuo atveju, jei sakysite: „aš pabandysiu, aš pasistengsiu padaryti“, tai neturės reikšmės. Tiesiog nieko neįvyks. Bet jei jūs atveriate save, giliai įkvepiate ir sakote: „Brangioji Dvasia. Aš leidžiu panaudoti šiuos žodžius, kad mano gyvenime nutiktų kas nors gero. Aš susijungiu su Lauku, aš susijungiu su Planu. Aš leidžiu Kibirkščiai, kuri yra manyje ir kuri yra mano siela, susijungti su Kibirkštimi, kuri yra anapus manęs, kuri ir yra Visata, kuri yra viso, kas yra, Kūrėjas.“ Tada viskas ima veikti kartu, tada prasideda stebuklai. Mums viskas įmanoma, bet pirmiausia tuo reikia patikėti. Ko gero, kad įveiktume abejones ir baimę, reikia pratimų, kurie atvestų jūs į tą vietą, kur atsiveria duris į naujas erdves.
Egzistuoja atskaitos taškas, kurį pasiekus viskas ima keistis. Pirmas dalykas, kurio sulauksite priėję atskaitos tašką – tai sinchroniškumas. Tai toks reiškinių ir įvykių susiklostymas, tariamų „sutapimų“ virtinė, kurios dėka jūs atsiduriate reikiamoje vietoje, sutinkate reikiamus žmones, išgirstate reikalingus žodžius. Kad žmonija imtų suprasti, jog ji valdo savo pačios realybę, prireiks ne tiek ir daug tokių žmonių, kaip jūs. Ir ši palyginti nedidelė grupė žmonių paveiks daug didesnę žmonių grupę, o šie žmonės savo ruožtu skleis naujų idėjų įtaką toliau.
Ir taip yra iš tikrųjų.
Tai Krajono žinia.