Kaip Dievas padeda žmonėms? Ar Jis mus girdi?
Kaip dažnai mums atrodo, kad Dievas negirdi mūsų prašymų ir nesupranta mūsų rūpesčių! Ar tikrai taip yra? Dvasinė būtybė Krajonas atsako į mūsų abejones ir pataria, ką daryti, kad mūsų rūpesčiai nustotų atrodyti rūpesčiais, o problemos imtų spręstis savaime...
Tekstas
Kaip Dievas padeda žmonėms? Ar Jis mus girdi?
Kodėl jums kartais atrodo, kad Dievas negirdi jūsų prašymų ir nesupranta jūsų rūpesčių? Štai svarbus dalykas, kuriuo noriu pasidalinti su jumis šiame pašnekesyje. Jūs galite padaryti taip, kad rūpesčiai jums nustos atrodyti kaip rūpesčiai. Galite padaryti taip, kad visos jūsų problemos ims spręstis savaime. Tam tereikia perduoti šių rūpesčių kontrolę Dievui.
Kad aiškiau įsivaizduotume situaciją, pasitelkime analogiją su vaikyste. Tada jūs buvote laisvi nuo rūpesčių, nes savo rūpesčių kontrolę perduodavote savo tėvams. Buvote tikri, kad jie pasirūpins, kad neliktumėte nepamaitinti, nepagirdyti, neaprengti ir be stogo virš galvos. Žinojote, jie pasirūpins, kad turėtumėte viską, kas būtina gyvenime. Ir jums nieko nereikia daryti.
Ar žinote, kad vaikų ir tėvų santykiai šeimoje buvo sumanyti kaip idealus žmonių ir Dievo santykių modelis. Jūs patys kartais vadinate save Dievo vaikais, o Dievą – Tėvu. Ir tame yra tiesos. Praktiniame gyvenime ne visada būna taip, retai sutiksi tokią šeimą, kurioje vaikų ir tėvų santykius gali gretinti su Dievo ir žmonių santykiais. Dievas myli besąlygine, nuo nieko nepriklausoma meile visus be išimties. Jo meilė nekelia jokių sąlygų. O tėvų meilė dažnai yra sąlygiška, ji reikalauja iš vaikų tam tikrų sąlygų. Aš tave mylėsiu, jeigu tu darysi taip kaip nurodysiu... Užaugę jūs galite suvokti skirtumą tarp sąlygiškos ir besąlyginės meilės ir pasirinkti. Pasirinkti sąlyginę meilę, keliančią vienokias ar kitokias sąlygas, reikalavimus, ir niekada nesuteikiančią laimės, ar pasirinkti tikrą dievišką meilę, besąlyginę, nuo nieko nepriklausančią meilę.
Užaugę jūs galite viską pakeisti ir imti mylėti savo vaikus besąlygine meile. Kartu galite reikšti dėkingumą savo žemiškiems tėvams už tai, kad suteikė gyvenimą, už pamokas, kurias išmokote jų dėka ir, žinoma, už pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmus, patirtus vaikystėje. Pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmus įgijote todėl, kad sutikote perduoti savo gyvenimo kontrolę tėvams. Bręsdami jūs galite perduoti savo gyvenimo kontrolę dangiškiems tėvams. Pagal tradiciją vadinate Dievą tėvu. Bet daugelis jūsų jau žino, kad iš tiesų Dievas yra belytis. Jis yra ne moteris ir ne vyras. Jame reiškiasi ir moteriškas, ir vyriškas pradas. Teisingiau būtų sakyti, kad Dievas yra viso, kas yra, taip pat ir žmogaus, Tėvas – Motina arba Motina – Tėvas. Nejaugi galite manyti, kad Dievas rūpinsis jumis prasčiau negu jūsų žemiškieji tėvai? Nejaugi manote, kad tam jis turi mažiau galimybių, mažiau jėgų ir priemonių?
Taip, taip, aš žinau, ką jūs dabar galite pasakyti. Ir dažnas pasakote taip: Krajonai, gyvenime man teko patirti daug sunkumų, teko susidurti su tokiomis problemomis, kurios atrodė neišsprendžiamos. Buvo situacijų, kai man labai reikėjo pagalbos, ir aš meldžiau pagalbos. Tad nesakyk, kad neprašiau. Aš prašiau, bet pagalbos nesulaukiau. Ir tada pasijutau be galo vienišas ir pamestas, Ir po viso šito tu skelbi, kad aš turiu dangiškuosius tėvus, kurie visada pasirengę padėti man. O gal tai tinka bet kam kitam, tik ne man? Arba šitie tėvai ne tokie jau ir rūpestingi? Arba jie apskritai neegzistuoja? Gal tai tik mano vaizduotės vaisius?
Nemanykite, kad man, Krahonui, nesuprantami jūsų rūpesčiai. Aš suprantu ir jūsų nerimą, ir jūsų abejones. Aš žinau, kad jūsų maldos kartais lieka be atsako. Tiksliau, jums atrodo, kad jos lieka be atsako. Žinokite, kad kiekviena jūsų malda yra girdima Dievo. Kiekviena. Jei meldžiatės iš visos širdies, meldžiatės aistringai – tokios maldos negalima neišgirsti. Tad kodėl kartais jums rodosi, kad nesulaukiate pagalbos?
Imkime ir panagrinėkime tokį pavyzdį. Štai mažas vaikelis, kuris mokosi vaikščioti. Be motinos pagalbos jis negali žengti nė žingsnio. Motina visada šalia, ji tiesia jam rankas, ji daro viską, kad mažylis išmoktų vaikščioti ir kartu neparvirstų ir nesusižalotų. Bet kas būtų, jei ji niekada neatitrauktų savo rankų? Kas būtų, jei ji laikytų jį net tada, kai jis turėtų ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti? Jūs jau žinote, kas tada būtų. Jis pats be motinos pagalbos nežengtų nė žingsnio. Jis lauks pagalbos, palaikymo. Jis visą gyvenimą negalės apsieiti be motinos rankų. Todėl rūpestingos motinos žino: ateina laikas, kai ji turi paleisti vaiką, kad jis pradėtų vaikščioti savarankiškai. Jai skaudu stebėti, kaip jis krinta, vėl ir vėl krinta. Ji padeda jam atsikelti, bet kaskart iš naujo suteikia jam galimybę prasėti vaikščioti pačiam, nukristi ir vėl atsikelti, tik šiuokart pačiam.. Ir eiti, ir eiti...
Suprantate, kaip yra? Tai, ką kartais suvokiate kaip atsisakymą padėti, iš tikrųjų yra jums siunčiamas kvietimas: stokis ir eik. Ženk šį žingsnį savarankiškai. Tu jau gali. Kitaip niekaip neužaugsi. Niekada nieko negalėsi padaryti savarankiškai. Būna taip, kad jūsų Aukštesnysis Aš ir jūsų dangiškieji padėjėjai rėkia tiesiai į ausį: padaryk tai, pasuk į šią pusę, atsigręžk, ir tu pamatysi nuostabią galimybę. Bet jūs negirdite, jūs per daug įsijautę į savo kasdienybę ir todėl neklausote Dievo balso, o po to sakote, kad to balso nebuvo, ir jums niekas nenorėjo padėti. Tai dar viena priežastis, dėl ko jums rodosi, jog Dievas nepadeda.
O štai dar viena priežastis, kurią labai gražiai paaiškina plačiai paplitęs anekdotas apie loterijos bilietą. Gal jūs manote, kad Dievas nesupranta, kas yra humoras? Gal manote, kad Dievas nežino anekdotų? Iš tikrųjų Dievas labai mėgsta anekdotus. Mes kartu su jumis dažnai juokiamės klausydami jų. Štai ir jūs, kaip tas anekdoto herojus, dažnai prašote laimėjimo loterijoje, bet patys net nesusiprantate nusipirkti loterijos bilietą. Maža tik prašyti pagalbos, reikia aktyviai jos ieškoti. Nesitikėkite, kad Dievas suteiks jums laimingą progą iš niekur nieko, nors iš tiesų Dievas nuolat teikia jums laimingas progas Bet su šiomis progomis jūs patys turite ką nors daryti, turite jas pasitikti. Patys turite atidaryti duris, kuriuos atsiranda prieš jus. Net jei kartais suklystate ir atveriate ne tas duris, vis viena nereikia bijoti, rizikuokite vėl ir vėl, atidarinėkite vis naujas duris, kol rasite skirtas būtent jums. Jei kartą likote be darbo ir be skatiko kišenėje ir jums rodėsi, kad buvote priverstas susitvarkyti pats, kad Dievas niekuo nepadėjo, tai netiesa. Juk vis dėlto susitvarkėte pats, tad kodėl manote, kad tame nebuvo Dievo sumanymo? Net jei nesusitvarkėte toje situacijoje, tai kodėl manote, kad Dievas nerodė jums kelio? Gal tai jūs negirdite jo patarimų?
Tai Krajono žinia.