Susigrąžink energiją į dabarties momentą
Medžiaga pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Laikas – tai jėga, kuri padeda Kūrėjui valdyti materiją. Žmogaus protui patogu suvokti laiką kaip įvykių srautą, judantį iš praeities per dabartį į ateitį. Mes suvokiame laiką dėka įvykių, kurie rutuliojasi aplink mus ir mumyse. Jūs taip pat galite įsivaizduoti savo gyvenimo liniją tame taške, kuriame dabar esate. Iš dabarties pozicijos praeitis paprastai matoma kaip esanti užpakalyje arba iš kairės pusės, o ateitis – priekyje arba iš dešinės pusės.
Jei žmogus sutelkia dėmesį į neigiamus gyvenimo momentus praeityje, jis atima iš savęs sėkmės potencialą, be to, ir dabartis, ir ateitis formuojasi tokia pati. Bet jei praeities negatyvą performuosi į pozityvą, tai ir dabartis bei ateitis prisipildys tokių pačių emocijų. Jei nori kitokios ateities – daryk ką nors kitaip dabartyje. Pavyzdžiui, pakeisk savo požiūrį į praeities įvykius, žmones, atsitikimus, savo elgseną, panaudok dabarties momento galią, kad pakeistum, sukurtum kitokią ateitį. Kad panaudotume dabarties momento galią ir harmonizuotume save su gyvenimo srautu, turime suvokti, kaip mes iškrentame iš dabarties ir prilimpame prie praeities arba ateities. Taip su mumis atsitinka gana dažnai, pavyzdžiui, kai mes apgailestaujame dėl praėjusios jaunystės, dėl neišnaudotų galimybių, kritikuojame save dėl praeities klaidų, prisimename senas neatleistas nuoskaudas, įsisenėjusį emocinį skausmą, kenčiame dėl kadaise patirtų praradimų. Ir štai – žmogaus jau nėra dabartyje, jis nugramzdino save į praeitį, jis jau ten ir mintimis, ir emocijomis. Energija traukiasi iš dabartinio gyvenimo, ir kuo stipresni praeities išgyvenimai, tuo didesni energijos nuostoliai
O štai kitas energijos praradimo variantas – ateities, būsimų įvykių baimė, nuogąstavimai dėl vaikų, artimųjų ateities, tuščios svajos, nepamatuoti lūkesčiai, susieti su kitais žmonėmis ar įvykiais, dar nesumedžioto lokio kailio dalybos. Ir štai vėl – žmogaus nėra dabarties momente, jis vėl praranda dabarties energiją, nukreipdamas ją į ateitį. Praeities jau nėra, ateities dar nėra, tad kur šią akimirką yra pats žmogus? Fizine prasme jis yra čia, jis užima vietą erdvėje, o mentaline ir emocine prasme jo čia nėra. Energija, atėjusi dabar, kad būtų realizuota šiandieninė gyvenimo programa, nuteka į praeitį ir maitina įsisenėjusius skaudulius, pretenzijas, žaizdas, arba permetama į ateitį malšinti ateities baimes, maitinti bergždžius lūkesčius, kurti keršto planus ir panašiai. O dabarčiai, kasdieniams darbams energijos pritrūksta, iš čia – chroniško nuovargio sindromas, silpnumas, tuštumos jausmas. Kai nėra energijos, nieko nesinori. Jei tokio pobūdžio energijos nuostoliai patiriami dažnai, ateina ligos. Netinkama kryptimi orientuota energija blokuoja energijos centrus, ardo kūną. Tokiais atvejais laiko galia reiškiasi griaunamuoju poveikiu. Kur šią akimirką nukreiptas mūsų dėmesys, ten ir teka gyvenimo energija, skirta realizuoti dabarties planams. Bet realizuotis gali tik tai, kas jau pasireiškė minčių pavidalu ir gavo emocinį pastiprinimą. Visos padrikos, neryškios mintis, pavyzdžiui, „Ir pats nežinau, ko norisi“ arba „Ko čia dabar imtis?“ visiškai sustabdo kuriamosios energijos srautą. Panašų poveikį daro ir tokie pasakymai, „Viskas mirtinai nusibodo“, „Siaubingas oras“, „Kaip visi man įkyrėjo“. Tokios mintis atspindi nenorą gyventi, priimti pasaulį, todėl jos suaktyvina mirties hormonus. Nenuostabu, kad tokios mintys prišaukia senėjimą ir ligas. Gyvenimo meistrai sąmoningai formuoja tokias mintis, kurios kurtų norimus įvykius bei aplinkybes. Nuolat būdami „čia ir dabar“ pozicijoje, jie net miegodamas geba nukreipti energiją iš anksto numatyto tikslo link.
Norai ir ketinimai – tai energijos panaudojimo būdai. Jei nežinote, ko norite, tai skirkite kiekvieną savo veiksmą, kiekvieną gyvenimo žingsnį šviesai, Dievui. Tada energija ims rezonuoti su dieviškuoju lygmeniu ir ims tekėti teisinga kryptimi. Iš dieviškojo lygmens į mus liejasi aukštų vibracijų energijos srautas, kuriame dominuoja kūrybiškumas, meilė ir šviesa. Kai žmogus jaučiasi džiaugsmingas ir laimingas, laikas išnyksta. Žmonės tai pastebėjo ir išreiškė patarle „Laimingi valandų neskaičiuoja“. Laimingas žmogus gyvena dabartimi, jo laikas – amžinybė, jo sąmonėje nėra idėjos „Viskas praeina“. Amžinybė – tai amžinai besitęsianti laiminga dabartis. Laikas atsiranda tada, kai žmogų palieka laimė. Kuo žmogus nelaimingesnis, tuo lėčiau bėga laikas. Minutė ištįsta į valandą, o didžios nelaimės akimirka virsta amžinybe. Laikas sustingsta, liaujasi judėti. Būtina žinoti, kad laikas egzistuoja mūsų sąmonėje tik materialiu pavidalu išreikštame pasaulyje, kad mes galėtume giliau suvokti ir išjausti gyvenimišką patirtį. Laikas – tai ypatinga energija, kuri keičia fizinę materiją. Mes gyvename Žemėje, o pagrindinė mūsų esaties dalis – mūsų aukštesnysis Aš – yra ten, kur nėra laiko ir erdvės. Šios aukštesniosios mūsų dalies dėka galima keisti ir praeitį, ir dabartį, tik tam reikia išmokti kontaktuoti su savo aukštesniuoju Aš.
Laikas – tai viena iš realybės iliuzijų. Naujojoje epochoje mes artėjame prie vienybės, prie tokios realybės, kur nėra laiko, kur viešpatauja belaikiškumas, amžinybės akimirka „čia ir dabar“. Būdami dabartyje mes stabdome laiką ir savo realybėje steigiame amžinybę. Taip kiekvienas žodis, veiksmas, jausmas prisipildo gilesnio įsisąmoninimo. Tai naujas dvasinės meistrystės lygmuo. Jei įsivaizduotume laiko begalybę kaip aštuoniukę, paguldytą horizontaliai, ir tartume, kad viena aštuoniukės dalis atitinka praeitį, o kita ateitį, tai dabartis būtų tas taškas, kuriame susitinka praeitis ir dabartis. Dabartis yra akimirka, momentas, ir kaip tik šiame momente reikia išmokti gyventi. Būtent šiame momente ir gyvena gyvenimo meistrai.