Žmogus – aukštesnio organizmo ląstelė
Informacija apie Visatos sandarą ir žmogaus vietą joje. Ji pateikiama garso įrašu ir tekstu.
Pasirinkite, kaip Jums patogiau – klausyti ar skaityti.
Tekstas
Pagal analogiją su žmogaus kūnu, mes visi esame Dievo organizmo ląstelės. Viskas pasaulyje sudaryta pagal analogijos principą. Dievo organizme taip pat yra sistemos, kurių paskirtis – sąmoningų gyvybės rūšių atgaminimas. Yra sistemos ir organai, kurie atsako už energijos fokusavimą ir paskirstymą Dievo organizme. Yra organai, atsakingi už visų Egzistencijos elementų tarpusavio sąryšį. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pagal panašumą, ir viskas jame panašu į Dievą. Tai nereiškia, kad žmogus atrodo taip kaip Dievas, nors Dievas gali įgyti bet kokį pavidalą. Bet tai bus tik regimybė, iliuziniai rūbai. Struktūriškai žvelgiant žmogus iš tiesų panašus į Dievą. Vadinasi, mes esame organizmo ląstelės, ir viskas yra valdoma Kūrėjo.
Mes niekada nesusimąstome, o kas yra mūsų kūno ląstelė, ir ką jai reiškia – būti mūsų, žmonių, organizmo ląstele. Ląstelės taip pat gimsta ir miršta, kvėpuoja, maitinasi, sąveikauja su kitomis organizmo dalimis. Jos taip pat serga ir kovoja su ligomis, jos atgamina pačios save ir turi sąmonę. Bet įsivaizduokite, kiek daug mūsų sąmonė skiriasi nuo Dievo sąmonės – tai lemia mūsų atskirtumas nuo jo. Tiek pat ir ląstelės sąmonė skiriasi nuo mūsų sąmonės. Mes ląstelei – Dievas, mes apsprendžiame jos lemtį. Mes kerpame savo nagus ir plaukus, mes einame pas chirurgus ir šaliname tai, kas nereikalinga ar atgyvenę savo laiką. Ląstelė paklūsta griežtiems dėsniams ir nežino, kodėl taip reikia daryti, kodėl ji turi paklūsti tiems dėsniams. Ir svarbiausia – dėl ko visa tai. Vadinasi, ląstelė egzistuoja tik dėl to, kad mes galėtume gyventi, patirti malonumus ir įvairiausius įspūdžius, sąveikauti su mus supančiu pasauliu ir daryti tai, kas ateina į galvą.
Kaip turi jaustis ląstelė, kurios sąmonė nepalyginamai siauresnė už mūsų? Ar ji gali suvokti mūsų sumanymus, jei kartais mes patys jų nesuvokiame. Ar lengva gyventi mūsų organizmo ląstelei? Juk ji taip pat kenčia, jei kenčiame mes, ir džiaugiasi, jei džiaugiamės mes. Ji taip pat jaučia skausmą, žinoma, šiek tiek kitaip. Toliau rutuliodami šį palyginimą, galėtume tarti, kad ląstelė visą gyvenimą atlieka mūsų organe vieną ir tą pačią funkciją. Faktiškai ląstelės yra to organo vergės. Jei jos turėtų protą, jos užduotų sau klausimą: kam visa tai? Ir ar galima tai pakeisti?
Vieno organo ląstelės tiesiogiai sąveikauja su savo organo ląstelėmis, o netiesiogiai, per kraują, nervus ir kitas gyvybės palaikymo sistemas su kitais organais. Kiekviena organo ląstelė gauna komandas ir signalus iš smegenų. Viskas grindžiama analogijos principu. Vieno organo ląstelė gali susisiekti su kito organo ląstelėmis tik ypatingomis sąlygomis, jei ji didžiulių pastangų dėka sugebės pereiti iš savo organo į tą kitą organą. Tam ji turi leistis į atvirą kelionę po organizmo gyvybinių funkcijų palaikymo sistemas, kurios susieja visus organus į vieną organizmą. Leistis į kelionę neturint jokio supratimo nei apie maršrutą, nei apie kelionės tikslą. Informacija apie visą organizmą jai būtų prieinama tik tuo atveju, jei ji taptų smegenų ląstele, bet ir tada ji žinotų tik dalį informacijos, nes ji būtų smegenų dalis, valdanti tik tam tikras ribotas organizmo funkcijas. Ląstelė gali būti pašalinta iš organizmo, kai ji atliks visas jai patikėtas funkcijas, arba gali būti laikoma šlaku. Mūsų organizme vyksta nuolatinė kova tarp virusų ir įvairių su jais kovojančių organizmo sistemų. Ar tai neprimena šviesos ir tamsos kovos? O dabar pakeiskite, praplėskite savo matymą ir pamatykite šiame procese ne kovą, o sąveiką, bendradarbiavimą. Kartu pajuskite savo bendrumą su savo ląstelėmis.
Jei dabar pažvelgtume į pačios ląstelės sandarą, tai pamatytume visišką analogiją su tuo, kas ką tik buvo aprašyta. Mūsų ląstelė panaši į mus, tik ji daug mažesnio masto būtybė. Skirtingai nuo mūsų, jos sąmonė kur kas siauresnė, ji nemoka abstrakčiai mąstyti. Bet jei žvelgtume į protą kaip į gaunamos informacijos perdirbimo aparatą, tai ląstelė turi tokį aparatą., ir galima sakyti, kad ji savotiškai protinga, nors gyvena kaip programa. Kuo labiau atskirybė artėja prie visybės, tuo sudėtingesnis tampa suvokimas. Mūsų, žmonių suvokimui būdingos tokios savybės, kaip vaizduotė, humoro jausmas, abstraktus mąstymas, o ląstelei visa tai nebūdinga. Ji – mažas varžtelis mechanizme. Sakykite, ar laikrodžio varžtelis žino viso laikrodžio sandarą? Ir kam jis, laikrodis, apskritai reikalingas, kam jis tarnauja?
Kylant į viršų link visaapimančios visybės, tai ir Dievo organizmas yra kažkieno ląstelė, aukštesnio dieviško organizmo ląstelė. Ir tokiame aukštame lygmenyje irgi veikia panašumo principas. Egzistuoja tokios sistemos ir dalys, kurios užtikrina šio milžiniško organizmo funkcionavimą. Galima pateikti daugybę palyginimų, galima lyginti galaktikas ir visatas su dieviškojo organizmo organais. Galima rasti pasaulio valdymo struktūrose sistemas, kurios atitinka mūsų organizmo valdymo sistemas. Taip pat reikia suvokti, kad egzistuoja kažkas panašaus į smegenų centrą, kuris valdo viską. Todėl, kad tai sudėtingesnė konstrukcija, o visa kita tėra jos dalys. Jei viskas visuose lygmenyse veikia panašiai, vadinasi, ir visi dėsniai turi būti panašūs, vienodai veikiantys visuose lygmenyse. Tai panašu į žmogaus gyvenimą. Kai jis yra mažas vaikas, tai ne visi dėsniai jo atžvilgiu veikia pilna apimtimi. Pavyzdžiui, baudžiamosios atsakomybės įstatymas. Vaiko atsakomybė egzistuoja, bet skirtingose amžiaus grupėse ji skirtinga. Taip ir čia: kuo aukštesnis sąmonės lygis, tuo platesnė visų dėsnių veikimo apimtis. Žemesniame lygmenyje dėsnių galiojimo laukas yra siauresnis, todėl galima sakyti, kad ir ląstelei galioja laisvo apsisprendimo dėsnis, tik jis apribotas. Tarkim, jei ląstelė nusprendžia tapti Dievu, tai anksčiau ar vėliau ji ras kelią į dieviškumą.
Vėžinės ląstelės – tai irgi pačios ląstelės pasirinkimas, tai pasirinkimas prieš organizmo sistemą. Kai ląstelė pasirenka nevykdyti savo funkcijų sistemoje, ji atsiskiria nuo sistemos ir bando jai priešintis. Kai ji pamiršta savo pavaldumą bendriesiems žmogaus organizmo dėsningumams ir pradeda gyventi pagal savo „dėsnius“, tokiu atveju galima sakyti, kad tai tamsos pergalė, atskirtumo viruso žmogaus organizme pergalė. Jei žmogus eina prieš žmonių kolektyvo, didesnės sistemos nustatytą tvarką, nepaklusdamas jai, tai jis irgi gali būti laikomas vėžine ląstele tame sociumo organizme. Kai koks nors žmogaus organas suserga vėžiu, žmogus bando arba pašalinti šį organą, arba sulėtinti ligos plitimą švitinimu arba chemoterapija, arba pradeda bendrauti su savo ląstelėmis, pripildydamas jas dieviška šviesa ir stengdamasis išgydyti ir sergančias ląsteles, ir visą organą. Tas pats nutinka ir žmonėms, kurie šioje analogijoje atitinka vėžinę ląstelę dieviškajame organizme. Ir žmogaus atžvilgiu, kai jis nustoja gyventi pagal Dievišką tvarką, bendruosius Visatos dėsnius, taikomi panašūs metodai, tik pradedant nuo galo. Pradedama nuo to, kad žmogų bandoma įtikinti, užmegzti su juo ryšį ir išgydyti įliejant papildomos šviesos energijos, naikinant diegiamas į jo sąmonę virusines programas. Bet „vėžinio žmogaus“ šalinimu sociume niekas neužsiima. Žmogui tiesiog leidžiama eiti iki logiškos šios istorijos pabaigos. Jis miršta ir nustoja kėlęs grėsmę dieviškajam organizmui. Jis miršta kaip ta ląstelė, kuri jau neatitinka viso organizmo reikmių ir neatlieka savo funkcijų jame, negeba palaikyti dieviškojo organizmo evoliucijos. Šiuo atveju pats žmogus yra tokios įvykių raidos priežastis.
Panašiai situacijos rutuliojasi ir aukštesniame lygmenyje. Žmonija yra planetinio organizmo dalis, o pati planeta taip pat turi savo organus ir ląsteles. Savo ruožtu planetos yra Saulės sistemos organizmo ląstelės, Saulės sistema – Galaktikos ląstelė, ir taip toliau. Bet visos jos – visos mūsų organizmo ląstelės, taip pat kaip ir galaktikų bei visatos ląstelės, galiausiai Dievo organizmo ląstelės – pavaldžios visuotiniam neišsenkančiam impulsui, kuris teikia gyvybę viskam, kas gyva, kas egzistuoja. Kiekviena tokia ląstelė gauna signalą iš savo vystymosi centro, iš didesnio už save viseto. Kitaip ir negali būti, nes ląstelė dar negali suvokti savo, kaip visumos, tikslo. Savo vietisybės. Jei nebūtų šio dėsnio ir šios sistemos, tai pasaulyje įsiviešpatautų chaosas.
Jeigu norite užmegzti ryšį su savo ląstelėmis, siūlome meditaciją „Pokalbis su savo ląstelėmis“. Ji ypač tinkama sunegalavus.