Pasakojimas iš ano pasaulio
Pasakojimas pateikiamas dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Pasakojimas iš ano pasaulio
Gydytojas psichiatras, medicinos mokslų daktaras Andrejus Gnezdilovas papasakojo tokią istoriją. Jiedu su Natalja Bechtereva, akademike, Smegenų instituto direktore, dažnai ginčydavosi. Kai Gnezdilovas pasakodavo jai eilinį klinikinės mirties atvejį ir įtikinėdavo ją, kad visa, ką žmonės mato ir girdi šiuo momentu, iš tiesų su jais atsitinka, Bechtereva prieštaraudavo, sakydavo, kad tie vaizdiniai – tai tik klausos ir regėjimo haliucinacijos, kurias lemia fiziniai pokyčiai smegenų struktūroje. Kartą Gnezdilovas pateikė jai tokį atvejį, kad Smegenų instituto direktorė galutinai patikėjo dvasios egzistavimu.
Gnezdilovas tuo metu dirbo Onkologijos klinikoje psichoterapeutu. Kartą jį pašaukė pas jauną moterį, kuriai operacijos metu sustojo širdis, ir jos ilgai negalėjo atgaivinti. O kai moteris pradėjo atsipeikėti, psichoterapeuto paprašė patikrinti, kokios būsenos jos psichika, nes smegenys ilgai išbuvo be deguonies.
Kai aš atėjau į operacinę, – pasakojo gydytojas, – moteris buvo ką tik atgavusi sąmonę. Jis paklausė
– Ar galite pasikalbėti su manimi?
Ji atsakė:
– Taip. Tik norėčiau atsiprašyti, kad suteikiau jums tiek daug rūpesčių.
– Kokių rūpesčių? – nustebo gydytojas.
– Argi ne? Juk man nustojo plakti širdis. Aš patyriau didžiulį stresą. Mačiau, kad ir gydytojams tai buvo didelis stresas.
Gydytojas nustebo.
– Kaip galėjote tai matyti, jei buvote narkozės būsenoje? Be to, jums buvo sustojusi širdis.
Moteris tarė:
– Gydytojau, aš papasakočiau jums kur kas daugiau, jei pažadėtumėte neišsiųsti manęs į psichiatrinę.
Gavusi pažadą, moteris papasakojo tokią istoriją. Narkozės būsenoje gulėdama ant operacinio stalo ji staiga pajuto minkštą stuktelėjimą į padus, kuris privertė kažką apsiverti jos viduje. Ji jautėsi taip, tarsi dvasia būtų išėjusi anapus kūno ir patekusi į kažkokią miglotą erdvę. Atidžiau įsižiūrėjusi, ji pamatė grupelę daktarų, palinkusių ties kažkieno kūnu. Jai toptelėjo mintis: ta moteris... koks pažįstamas jos veidas. Ir tada suprato, kad tai ji pati. Staiga pasigirdo šūksni.:
– Tučtuojau stabdykite operaciją. Sustojo širdis. Ją reikia gaivinti.
Moteris staiga suprato, kad numirė, ir su siaubu prisiminė, kad neatsisveikino nei su motina, nei su penkiamete dukrele. Nerimas dėl jų tiesiog stumtelėjo ją į nugarą, moteris išskriejo iš ligoninės ir akimirksniu atsidūrė savo bute. Ten išvydo idiliškai ramią sceną. Mergaitė žaidė su lėlėmis, senelė kažką siuvo. Pasigirdo beldimas į duris ir į vidų įėjo kaimynė Lidija. Rankose ji laikė suknelę, pasiūtą iš audeklo žirneliais.
– Maša, – tarė kaimynė, – tu visados norėjai būti panaši į mamą. Todėl pasiuvau tau tokią suknelę, kaip ir mamos.
Nudžiugusi mergaitė puolė prie kaimynės, pakeliui užkliudė staltiesę, nuo stalo nukrito senovinė vaza, o arbatinis šaukštelis pateko po kilimu. Kyla triukšmas, mergaitė verkia, motina barasi: „Maša, kokia tu nevėkšla“. Lidija ramina, kad indai dužta laimei, kad neatsitiko nieko blogo. Mergaitės mama, tiksliau, būtybė, atskriejusi iš ligoninės, priėjo prie dukrelės, paglostė jai galvelę ir tarė:
– Maša, tai ne pati didžiausia nelaimė gyvenime.
Mergaitė pažiūrėjo į mamą, bet nieko nepamatė ir nusigręžė. Ir staiga moteris susivokė, kad kai glostė galvą mergaitei, ji nepajuto prisilietimo. Tada ji metėsi prie veidrodžio, bet veidrodyje savęs nepamatė. Apimta siaubo, ji prisiminė, kad turi būti ligoninėje, kad jos širdis sustojo. Ji puolė iš savo buto ir staiga pasijuto operacinėje. Iškart išgirdo balsą.
– Atsirado pulsas, tęsiame operaciją.
Išklausęs moters pasakojimą, Gnezdilovas paklausė, ar moteris nenorėtų, kad jis nuvyktų į jos namus ir praneštų šeimai, jog su ja viskas gerai, ir artimieji netrukus galės ją aplankyti. Moteris su džiaugsmu sutiko.
Gavęs adresą gydytojas nuvyko į moters namus. Duris atidarė moters motina, Mašos senelė. Gnezdilovas papasakojo, kaip vyko operacija, o po to paklausė.
– Sakykite, prašau, ar pusė vienuolikos pas jus nebuvo užėjusi kaimynė Lidija Stepanovna?
Senelė atsakė:
– Buvo atėjusi. O ką, jūs pažįstami?
– Ar ji neatnešė suknelės žirniukais? – toliau klausinėjo daktaras.
– Jūs burtininkas, ar ką? – stebėjosi moteris.
Gydytojas toliau klausinėjo, ir viskas iki menkiausių detalių sutapo. Išskyrus vieną smulkmeną – šaukštelis nebuvo rastas. Tada Gnezdilovas paklausė, ar po kilimu pažiūrėjo? Jie kilsteli kilimo kampą, ir kaip tik ten randa šaukštelį.
Šis pasakojimas labai stipriai paveikė Bechterevą. Vėliau ateistinė mokslinė vadovybė dažnai bardavo ją dėl tariamo pseudomoksliškumo, priekaištavo dėl nesveiko, jų nuomone, domėjimosi mistika, paranormaliais reiškiniais, bet ji atkakliai laikėsi savo pažiūrų. Jei Anapusinė karalystė iš tiesų egzistuoja, mokslas neturi teisės jos ignoruoti. Be to, ir pačios akademikės asmeninė patirtis liudijo, kad Anapusybė egzistuoja.