Noriu papasakoti savo patyrius, noriu, kad apie juos sužinotų kuo daugiau žmonių. O aš išgyvenau klinikinę mirtį. Truko ji penkias minutes. Kas ją sukėlė? Prieš tai aš metus laiko gydžiausi, ir gydė mane neurologai. Man nustatė diagnozę – neurozė. Ir niekam neatėjo į galvą patikrinti kraujagyslių. Vėliau, po kelių operacijų, kai aš jau negalėjau vaikščioti, mane nusiuntė pas kraujagyslių specialistą, bet buvo per vėlu. Man operavo koją, ir tos operacijos metu patyriau klinikinę mirtį. Norėtųsi, kad mano pasakojimą išgirstų kuo daugiau žmonių, bet kartu norėtųsi, kad jie visiškai patikėtų tuo, ką pasakoju, nes mano gyvenimas po tų patirčių visiškai pasikeitė. Visiškai. Dabar net ir tada, kai mes namie ką nors švenčiame, apsieiname be alkoholio. Aš rūkiau. Dabar cigaretės iš mano gyvenimo išnyko. Aš nesakau, kad iki tol girtuokliavau ir buvau užkietėjusi rūkorė. Ne. Tiesiog per šventes išgerdavau, užsirūkydavau. Šventes ir dabar švenčiu, bet švenčiu su arbata, sultimis...

O dabar apie tai, kas buvo. Pirmiausia,  prieš operaciją labai bijojau, labai verkiau. Bijojau net važiuoti į operacinę.  Kai mane atvežė, ramino kiek begalėdami.

Kodėl mano pasakojimu galite tikėti? Pirmiausia todėl, kad aš turiu įrodymų, ir ne bet kokių, o dokumentinių. Pirmasis įrodymas –  man nespėjo suleisti narkozės. Man nespėjo suleisti narkozės, ir viskas, ką mačiau ir jaučiau, yra tarsi grynas pinigas. Visi potyriai – ne narkozės poveikio rezultatas.

Pirmas dalykas, kurį pajutau, tai stumtelėjimas. Tarsi kažkas iš už nugaros būtų pastūmęs, ir viskas, iškart atsidūriau palubėje operacinės viršutiniame kampe. Matau save gulinčią apačioje, bet iš pradžių savęs nepažinau. Mano pirmas įspūdis: ten guli kažkokia moteris. Ir keista, iš pradžių pagalvojau (kaip matote, sąmonė toliau funkcionuoja): tik pamanykit, ją nukryžiavo tarsi Kristų. Mano rankos buvo pririštos štai taip, kryžmai, taip paprastai daro per operacijas. Pririša rankas, užtraukia širmą. Pirma mano mintis: vargšė moteris, ją nukryžiavo tarsi Kristų.

Nusprendžiau pažiūrėti atidžiau, kokia tai moteris. Dabar tiksliai neprisimenu savo minties, gal man buvo smalsu, gal man buvo gaila jos, bet vos tik taip pagalvojau, iškart priartėjau prie jos veidas į veidą ir po to pamažau ėmiau tolintis nuo jos. Mat minties galia ten didžiulė, aš tik panorau pažiūrėti iš arčiau, ir man viską padidino tūkstantį kartų. Truputį atsitraukiau nuo jos ir atpažinau save. Kažkodėl nepatikau pati sau. Ir tada man kilo noras pažiūrėti į save tikrąją. Ir žvilgsnis iškart nukrypo į langelį operacinės sienoje. Langelis nebuvo užtrauktas užuolaida. Tai yra antrasis mano matytų vaizdų tikrumo įrodymas. Mat užuolaida buvo užtraukta praėjus minutei po mano mirties. Aš tai mačiau, ir pasakiau tai gydytojams, kai tik grįžau į gyvenimą. Jie ją užtraukė. Aš net negaliu pasakyti, kad numiriau, aš nenumiriau, aš net niekur neišėjau, tiesiog palikau savo kūną. Taigi, aš pažiūrėjau į tą langelį, ir kadangi patalpoje už langelio nebuvo šviesos, tamsiame lango stikle tarsi veidrodyje pamačiau savo atvaizdą – atspindį. Siela – tai sfera, energetinis kamuolys ar krešulys, ir tie, kurie taip sako, neklysta. To neįmanoma aprašyti, neįmanoma paaiškinti žmonėms, kurie to nepatyrė, o suprasti ir patikėti vien žodžiais labai sudėtinga, bet kai patys tuo įsitikinsite, tai tiesiog džiūgausite. Ji, siela,  yra jumyse ir čia, ji bus ir ten. Tikrasis aš lieka nepasikeitęs. Tiesa, tai bus jau visai kitas gyvenimas.

Aš mačiau to kamuoliuko atspindį langelio stikle, tas spindintis kamuoliukas šviečia, kaip žiemos saulė, bet ta šviesa neakina. Tokia aš sau patikau ir ėmiau save apžiūrinėti. Norėjau pasakyti gydytojams: ko jūs ten blaškotės prie mano kūno. Tik pažiūrėkite, aš čia, čia tikra aš, o ten ne aš, nežinau, kas ten yra. Tiesa, ji panaši į mane. Bet manęs niekas negirdėjo.

Po to priešais mane atsivėrė koridorius. Kai ėjau į tą koridorių, man už nugaros viskas tamsėjo. Priekyje vėrėsi šviesa, o užpakalyje –  tamsa.  Aš pradėjau skrieti tuo koridoriumi. Jis buvo labai šviesus. Jame nieko nebuvo, nė gyvos dvasios, visa erdvė balta, tarsi balta dykuma. Kažkas šią šviesą apibūdina kaip labai šiltą, jaukią, bet aš buvau įsigąsdinusi, labai įsigąsdinusi. Ir ten iš pradžių neprisiminiau, kad turiu vyrą, tris vaikus, tėvus... Aš nieko neprisiminiau. Suvokiau tik save.

Kažkur tolumoje pamačiau kažkokius šešėlius. Staiga man atėjo mintis, būtent mintis (mat mentalinis kūnas – tai mintys) ir kartu suvokimas, ar net tikslus žinojimas, kad tai mano giminė, kad jie atėjo pas mane. Bet priartėję prie manęs jie purtė galvas ir tarsi sakė: tau ten negalima. Jie sustojo ratu aplink operacinę, kuri neįtikėtinai išsiplėtė –vos ne iki nedidelės valstybės dydžio. Bent man ta erdvė pasirodė didžiulė. Jie susiėmė rankomis ir sako: mes dabar prašysime už tave. Prašome, grįžk atgal. Aš norėjau grįžti, bet man buvo baisu, nes kai pažvelgiau atgal, pajutau, kad visa ta šviesa aplink staiga ėmė nykti, ir atsivėrė tamsus koridorius. Štai šiuo tamsiu koridoriumi turėjau grįžti. Ir vis dėlto įėjau į šį koridorių. Dėkui Dievui, kelionė juo truko neilgai, ir aš iškart atlėkiau prie stalo operacinėje. Vėl mačiau tą moterį, mačiau gydytojus, viską girdėjau, bet man tai buvo nelabai įdomu.

O dėmesį patraukė jaunuolis, kuris stovėjo, būtent stovėjo, operacinėje, regis, tolimajame dešiniajame kampe. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Apsirengęs baltais drabužiais, ilgais, ant pečių krintančiais plaukais. Jis ėmė šypsotis, nuo jo ėmė sklisti tokia didžiulė šiluma, ir aš paklausiau: „Kas tu?“ Na, aš nepaklausiau žodžiais, kaip paprastai mes kalbame, man tiesiog atėjo mintis paklausti: „Kas Jūs?“  Jis atsakė: „Pas kiekvieną žmogų ateina jo giminė ir tas, kuriuo jis tikėjo. Tu stačiatikė, tu tikėjai Kristumi, štai aš ir atėjau pas tave.“  Kiekvienas ten mato tai, kuo tiki. Kiekvienam pagal jo tikėjimą.

Taigi aš mačiau Kristų. Jis tarė: „Dabar turėsi gulti. Atsuk sau (savo kūnui) nugarą, nusigręžk nuo savęs, nes jei busi atsigręžusi į save veidu, tau bus baisu, tu nenorėsi grįžti. O dabar prisimink, dėl ko turi grįžti.“ Ir aš staiga atsiminiau, kad turiu vaikus. Ir mano vaikų veidukai ėmė tiesiog mirgėti man prieš akis, keisdami vienas kitą: kaip juos gimdžiau, kaip jie augo, kaip juos prižiūrėjau, kaip rūpinausi, kaip jie ėmė lankyti mokyklą. Ir visa tai greitai greitai, tarsi kino juostos kadrai. Jis linktelėjo galva ir tarė:  „Taip, dėl to tu grįši“

Aš nusigręžiau nuo savęs, gulinčios ten apačioje. Bet vis dar bijojau. Ir jis padarė du dalykus. Pirma, jis parodė man savo rankas ir įdėjo jas į chirurgo rankas. Ir aš išgirdau jo mintis: „Nebijok, dabar gydysiu Aš.“  Linktelėjau galva sutikdama, bet, matyt, vis dar abejojau, nes pamačiau, kaip link  manęs skrenda, atskrenda iš erdvių, kiaurai sienas, milžiniškas balandis. Jis plasnojo sparnais ir skrido tiesiai į mane. Jis atsitūpė ant manęs ir savo letenėlėmis ėmė grūsti mane į kūną. Krikščionybėje balandis – tai Šventoji Dvasia.

Atsipeikėjau gana greitai. Bet atsipeikėjusi visą laiką šaukiau: „Kur visi? Kur visi?“ Gydytojai mane ramino, visi čia, visi šalia. Prisimenu tai ir su baime, ir su džiaugsmu. Tai tokie neapsakomi momentai, juos reikia išgyventi pačiam žmogui, kad suprastum: kai ant karsto uždedamas dangtis, gyvenimas nesibaigia, viskas tęsiasi toliau. Tai be galo jaudinantis momentas, tai apverčia gyvenimą aukštyn kojomis.

Manyje atsiskleidė talentai, tikrai taip. Nuo vaikystės sapnuodavau sapnus, daug sapnų, kurie labai dažnai išsipildydavo. Po grįžimo sapnai sustiprėjo, tapo ryškesni. Apie juos papasakosiu kiek vėliau. Dar priminsiu tokį dalyką. Kai mano giminė Anapus sustojo ratu, kai manęs šioje Žemėje jau nebuvo, pas mano tetą, gyvenančią Maskvoje, kitą naktį sapne atėjo jos tėvas Gena (aš ji vadinau dėde), kuris pasakė: „Šiandien mes buvome pas Alioną, mes sustojome ratu susiėmę rankomis ir sutartinai prašėme. Perduok jai mūsų linkėjimus, pasakyk, kad jai tikrai nepasivaideno.“ Įsivaizduokite, tai buvo tiesiog kitą naktį.

Ir dar. Aš girdėjau angelų giedojimą. Tai buvo vaikiški balsai, bet aš šimtu procentu įsitikinusi, kad tai buvo angelai. Jie giedojo „Šventasis Dieve, pasigailėk mūsų“. Pakartosiu: kiekvienas regi pagal savo tikėjimą. Štai kokius dalykus išgyvenau aš.

Dabar apie sapnus.  Po to, kas atsitiko, sapnai tik sustiprėjo. Papasakosiu patį nuostabiausią sapną (nors visi mano sapnai stebėtini). Ten mane vadina sapnuotoja. Sapnavau jį prieš operaciją. Sapnavau moterį. Ji gulėjo po lėktuvu visa apsipylusi krauju ir maldavo padėti. Ji tiesė rankas link manęs ir šaukė: „Padėkite“. Lėktuvas nebuvo jos užspaudęs, ji tiesiog gulėjo po lėktuvo sparnu. Po to absoliučioje tamsoje matau vyrą. Jis man rodo savo delnus, o rieškučiose – gėlytė, kuri čia pat skleidžiasi. Tai pati nuostabiausia rožė iš visų, kurias man teko matyti.  Rožė išsiskleidė, ir tas vyras, iš pažiūros rytietiškos kilmės,  man sako: „Reikia pavadinti tą gėlę, kurią tau parodžiau, reikia duoti jai vardą“. Na, sakau, aš nežinau, ir ėmiau vardinti kažkokius kvailus vardus. „Ne, – sako vyras, – pavadinkime ją Cchinvaliu“. Sapną regėjau vėlų vakarą, todėl atsibudusi pradėjau klausinėti vyrą, ką reiškia žodis „Cchinvalis“. Jis tik pasijuokė, jis apskritai mėgsta patraukti mane per dantį, ir pasakė, kad tai gruziniško vyno rūšis. O aš nežinojau, kad žemėlapyje iš tikrųjų yra tokia gyvenvietė ar miestas, aš iki šiol to nepatikslinau, nes sapnuoju dažnai, o šis – tik vienas iš milijono mano sapnų. Bet sapnas mane labai nustebino. Tuo labiau, kad vyras sapne kelis kartus ištarė „Cchinvalis, Cchinvalis, įsimink šį vardą.“ Šeštą valandą ryto mes žiūrėjome naujienas ir sužinojome, kad tuo metu, kai sapnavau, gruzinai bombardavo Cchinvalio miestą. Tai aš mačiau per televizorių savo akimis.

Taigi dar iki operacijos išeidavau iš savo kūno, o po grįžimo iš Anapus dar kartą įsitikinau, kad Anapusybė iš tikrųjų egzistuoja. Sielos ir ten egzistuoja, tik jos egzistuoja dviejų planų pasaulyje, o čia mes gyvename trijų išmatavimų pasaulyje – prisideda fizinis pasaulis.

Anksčiau aš susimąstydavau: buvo sakoma, kad yra astralinis kūnas, yra mentalinis kūnas. Man tai buvo kažkokie nesuprantami moksliniai terminai. Ir vieną kartą žiūrėjau vieno blogerio įrašą ir greitai susiorientavau, kas prie ko. Mentalinis kūnas – tai mūsų mintys, o astralinis kūnas – tai emocijos. Jie, šie du kūnai, neatskiriami. Tad štai emocijos ir mintys tęsia gyvenimą. Tai ir yra siela.  Ją sudaro jūsų emocijos ir jūsų mintys. Jei jūsų emocijos tamsios, jei mintys negatyvios, tai ir siela daug blogo ant savęs užsikraus, ir jai reikės ilgai valytis. Tai ir yra skaistykla, valykla, sielą valys, skaistins.

Ne kartą pasakojau savo pažįstamiems, draugams, kas tokie yra tai, ką paprastai vadina lervomis. Lervas krikščionybėje vadina velniais. Štai, tarkim, du žmonės aiškinasi santykius pakeltu tonu, pavyzdžiui, viršininkas su pavaldiniu, vyras su žmona, tai paprastai į tokią elgseną juos pastumėja lerva. Žmonės gimsta, ateina į šį pasaulį švarūs, jokia siela neateina su purvo našta. Tiesa, ji ateina su karminiu įsiskolinimu, bet neateina tamsi. Tamsą ji sukaupia šio gyvenimo tėkmėje. Šitos lervos kabinasi už sienų, už bet ko, į ką galima įsikabinti, jos tiesiog aplink jus. Kai jai norisi pasimaitinti, ji pradeda siųsti jums tokias mintis, kad jūs susibartumėte, kad ji galėtų pasimaitinti jūsų negatyvia energija. Tai ir yra velniai, tikrų tikriausi. Pasirodo, visa tai tiesa, visa tai iš tiesų egzistuoja.

Dabar aš planuoju „Bendraklasių“ platformoje įkurti invalidų palaikymo grupę. Dar nežinau, nuo ko pradėsiu, nes ir aš esu invalidė. Bet aš mankštinuosi, namie yra treniruokliai, todėl norėčiau pasidalinti su kitais žmonėmis savo patirtimi, savo gyvensenos ypatumais ir palaikyti juos. Tai tik planai. O šiaip daug laiko atima buitiniai rūpesčiai, reikia rūpintis namų ūkiu, turiu mažą šuniuką, katytę, turiu trejetą vaikų, vyrą, mamą. Na ir dar visokių reikalų susikrauna, tad nuobodžiauti nėra kada.

Aš labai džiaugiuosi, kad išklausėte mano pasakojimą iki galo, Patikėkite, kai jūs atsidursite ten, tiksliau, kai išmuš jūsų perėjimo valanda, mirties baimė sustiprės milijonus kartų, bet po sekundės ji išnyks. Ten nėra nieko baisaus. Ten toks sielos džiūgavimas, kad gyvenimas tęsiasi. Kai aš ten savo akimis mačiau žmones, artimuosius, kurių su mumis jau nėra, kai aš atsigavau, praėjo kažkiek laiko ir aš supratau, kad man nedavė narkozės, kad visa, ką mačiau, vyko iš tikrųjų, man įsitikinimų jau niekas nepakeis.

Visa, kas gyvenime nereikalinga, nukerpame, gyvename pozityviai, visada palaikome vienas kitą, palaikome gimines, artimuosius, išdalijame nereikalingus daiktus, nesikabiname už praeities, gyvename tik dabartimi, mėgaujamės gyvenimu. Linkiu sėkmės