Pokalbiai su Dievu. 1 dalis. Kaip Dievas bendrauja su žmonėmis.
Informacija pateikiama dviem variantais – garso įrašu ir tekstu. Psirinkite jums tinkamą variantą.
Tekstas
Ištraukos iš Nylo Donaldo Volšo (Neale Donald Walsch) knygos „Pokalbiai su Dievu. Neįtikėtinas dialogas“, R. Anankos leidykla, Kaunas, 2006, P. 13 – 21.
(Pajuodintu šriftu pateikiami knygos autoriaus N. D. Volšo klausimai ir samprotavimai, o paprastu šriftu – Dievo atsakymai).
Per 1992 metų Velykas mano gyvenime įvyko stebuklas: per mane jums prakalbo Dievas.
Bet apie viską papasakosiu iš pradžių.
Tuo metu jaučiausi visiškai sugniuždytas – ir kaip asmenybė, ir kaip specialistas, žodžiu, atrodė, mano gyvenimas sužlugdytas visose srityse. O kadangi buvau įpratęs tokiomis minutėmis išgyvenimus paversti laiškais (kurių paprastai niekur neišsiųsdavau), čiupau numylėtąjį geltoną bloknotą ir išliejau jam savo neviltį.
Šį kartą (...) nusitaikiau į visų savo bėdų „kaltininką“. Taigi nutariau parašyti laišką Dievui.
Tai buvo tulžingas, deginantis, painus laiškas, kupinas neteisingų vertinimų ir kaltinimų. O ypač daug jame buvo piktų klausimų.
Kodėl manasis gyvenimas toks nevykęs? Ką daryti, kad jis būtų laimingas? Kodėl man taip nesiseka sutarti su žmonėmis? Ar aš taip ir nesugebėsiu užsidirbti pakankamai pinigų? Ir galop pats skaudžiausias klausimas: Ką gi padariau, kad nusipelniau tokio gyvenimo – gyvenimo lyg nesibaigiančios kovos?
Bet kai kartūs klausimai, o gal veikiau priekaištai, pagaliau pasibaigė, ir aš ketinau padėti rašiklį, mano ranka, tarsi suturėta nematomos jėgos, liko virš bloknoto. O tada – tai buvo jau visiškai neįtikėtina! – rašiklis pradėjo savaime judėti. Aš nenutuokiau, kokius žodžius išvedžios mano ranka, tačiau jaučiau, kad reikia tiesiog nesipriešinti. Ir tada išvydau tokį sakinį:
Ar tu tikrai nori sužinoti atsakymus į visus šiuos klausimus, ar tik išlieji savo apmaudą?
Žinoma, iš pradžių apstulbau. Bet patvirtinimas siūlėsi pats. Ir aš parašiau.
Parašiau, jog apmaudas mane, be abejo, graužia, tačiau, jei atsakymai visgi yra, norėčiau juos išgirsti, perskaityti ar dar kaip nors sužinoti – velniškai norėčiau!
Tu daug ką norėtum sužinoti „velniškai“... Bet ar nebūtų geriau norėti „dieviškai“?
Parašiau:
Ką tai reiškia?
Į tai buvo atsakyta, bet vėliau, kai prasidėjo tikrasis bendravimas. Tai tęsėsi trejus metus, ir visą tą laiką nesupratau, kaip šis bendravimas iš tikrųjų vyko. (...) Įkvėpimas – deja, tai vienintelis žodis, kuris čia tinka.
Šie pokalbiai vyksta iki šiol. Juos surasite mano knygos puslapiuose. Svarbiausia, čia surasite atsakymus, kurių dieviška kilme iš pradžių suabejojau, bet kurių svarbą sau greitai įvertinau ir kurie, kaip dabar supratau, yra skirti ne vien tik man. Jie nepaprastai reikšmingi ir jums – kiekvienam, kas juos skaitys. Nes mano klausimai yra jūsų klausimai.
(...) Taigi pradėkime klausimu, kuris man buvo užduotas tūkstančius kartų: „Kaip Dievas kalba ir su kuo? Kai aš to pasiteiravau, man buvo atsakyta taip:
Aš kalbu kiekvienam žmogui. Visą laiką. Svarbu ne tai, kam aš kalbu, o tai, kas Manęs klausosi.
Sudomintas paprašiau Dievo paaiškinti šią mintį išsamiau. Štai ką jis atsakė:
Pirmiausia žodį kalbėti pakeiskime žodžiu bendrauti. Jis tinkamesnis, išsamesnis, tikslesnis. Kai bandome kalbėtis, Aš su jumis, jūs su Manimi – mus tą pačią akimirką surakina neįtikėtinas žodžių ribotumas. Dėl to Aš ir nebendrauju vien žodžiais. Tiksliu sakant, darau tai gana retai. Dažniausiai bendrauju jausmų pagalba.
Jausmai yra sielos kalba. (Įsidėmėkite tai)
Jei norite sužinoti, ką jums iš tikrųjų reiškia žmogus ar reiškinys, pasitikrinkite, ką jaučiate.
Jausmus kartais sunku išreikšti, o dažnai dar sunkiau suvokti. Tačiau būtent patys giliausi jausmai slepia tikrąją tiesą.
Tad svarbiausia – atskleisti savuosius jausmus. Aš tau paaiškinsiu, kaip tai padaryti. Vėl. Jei tik to trokšti.
(...) Aš taip pat bendrauju mintimis. Mintys ir jausmai nėra tas pats, nors gali reikštis vienu metu. Bendraudamas minčių pagalba dažnai dar naudoju vaizdus ir reginius, todėl šis bendravimo būdas yra veiksmingesnis nei vien žodžiai.
Bet tik jausmais ir mintimis taip pat neapsiriboju, nes tvirčiausias bendravimo pagrindas yra išgyvenimas.
Ir tik tuomet, kai jausmai, mintys ir išgyvenimai negali padėti, naudoju žodžius. Žodžiai yra prasčiausia bendravimo priemonė, nes galima ir kitus suklaidinti, ir pačiam neteisingai suprasti.
Kodėl? Todėl, kad žodžiai tokie jau yra. Jie tik pakaitalai – garsai, išreiškiantys jausmus, mintis, išgyvenimus. Tik simboliai, Ženklai. Emblemos. Žodžiai nėra tiesa. Tai nėra tikra.
Žodžiai gali padėti kai ką išsiaiškinti. Išgyvenimas leidžia žinoti. Visgi yra dalykų, kurių jūs negalite išgyventi. Tada Aš dovanoju jums kitokias žinojimo priemones. Viena jų vadinama jausmais. Antra – mintimis.
Tačiau ironiškiausia yra tai, kad jūs sutelkiate dėmesį į Dievo Žodį ir pernelyg mažai pasikliaujate išgyvenimu.
Išties, jūs taip nesugebate vertinti išgyvenimo reikšmės, kad jei tik Dievo išgyvenimas skiriasi nuo to, ką apie Dievą girdėjote, kaipmat atsisakote išgyvenimo ir griebiatės žodžių, nors tai tėra pagalbinė priemonė.
Išgyvenimas ir jausmai atspindi tai, ką jūs žinote apie reiškinį iš tikrųjų, intuityviai. Žodžiais galima tik bandyti šį žinojimą įvardinti ir stengtis kuo mažiau tai išreiškiant klysti.
Tokios yra mano bendravimo su jumis priemonės, bet visgi tai nėra metodai, nes ne visi jausmai, ne visi išgyvenimai, ne visos mintys ir ne visi žodžiai yra iš Manęs.
Daug žodžių paskleidė kiti. Mano vardu. Daug minčių ir daug jausmų kilo ir kyla ne iš Mano kūrybos, nėra mano vaisiai. Ir tai gali lemti daugybę pavojų.
Todėl būtinas įžvalgumas. Sugebėjimas atskirti Dievo apreiškimus nuo kitokios kilmės žinių. O tai įmanoma pasitelkiant esminę taisyklę:
Jūsų Didingiausios Mintys, Jūsų Tyriausi Žodžiai, jūsų Kilniausi Jausmai – Mano. O kas nėra taip ypatinga, atsiranda iš kito šaltinio.
Remdamiesi šia taisykle, nesunkiai rasite takoskyrą, nes ir nepatyrusiam mokiniui nesunku įžvelgti tai, kas yra Didingiausia, Tyriausia ir Kilniausia.
Ir visgi Aš primenu jums šias pagrindines nuorodas;
Didingiausios Mintys yra tos, kuriose glūdi džiaugsmas. Tyriausi Žodžiai yra tie, kurie atspindi tik tiesą. Kilniausi Jausmai – tie, kuriuos vadiname meile.
Džiaugsmas, tiesa, meilė.
Tai yra vienodos svarbos vertybės, kurių viena visados skatina kitą. Ir eiliškumas čia visiškai nieko nereiškia.
Bet kai šios nuorodos padės jums nuspręsti, kas yra Mano apreiškimai, o kas atkeliavo iš kitur, svarbiausias klausimas – ar Mano apreiškimai bus vykdomi?
Deja, jie dažniausiai nevykdomi. Vieni todėl, kad atrodo pernelyg tobuli, jog būtų tiesa. Antri todėl, kad atrodo pernelyg sunkiai įgyvendinami. Daugelis apreiškimų tiesiog klaidingai suprantami. O daugumos jūs paprasčiausiai negirdite.
Pats geriausias būdas suprasti Mano apreiškimus – juos išgyventi, tačiau būtent to jūs labiausiai vengiate. Taip, šio būdo jūs ypač vengiate.
Ir todėl jūsų pasaulis nesuteikia galimybės įsiklausyti į išgyvenimus. O toks neįsiklausymas reiškia, kad jums teks išgyventi Mano apreiškimus vėl ir vėl. Nes mano sumanymas nežlugs. Mano vlios negalėsite nepaisyti. Jūs pasieks mano apreiškimas. Anksčiau ar vėliau.
Tačiau Aš jūsų nemygsiu. Ir niekados neversiu. Nes Aš suteikiau jums laisvą valią – galią daryti tai, ką patys nuspręsite daryti – ir niekados jos neatimsiu.
Taigi Aš siųsiu ir siųsiu jums tuos pačius apreiškimus – per amžius, į kiekvieną Visatos kampelį, kuriame tik galima jus aptikti. Siųsiu Savo apreiškimus tol, kol jie pagaliau pasieks jus, kol jie taps jums artimi, kol pavadinsite juos savais.
Aš bendrausiu su jumis šimtais būdų, tūkstančiais reikšmių. Ir milijonus metų. Negalėsite to nepastebėti, jei akylai stebėsite. Negalėsite neišgirsti, jei atidžiai klausysitės. Ir mūsų bendravimas bus pilnavertis. Nes anksčiau jūs kalbėjote tik Man, meldėtės tik Man, skundėtės tik Man, prašėte tik Manęs. O dabar Aš galėsiu jums atsakinėti. Ir būtent tai čia dabar darau.
Kaip aš galėčiau suprasti, kad tikrai bendrauju su Dievu? Kaip įsitikinti, jog visa tai nėra vien mano vaizduotės vaisius?
Tu nori suvokti skirtumą? Argi nesupranti, kad aš taip pat galiu būti ir tavoji vaizduotė? Aš tau dovanosiu – vienu ar keliais būdais – visiškai teisingas mintis, žodžius ar jausmus – reikiamą akimirką, labai tikslius ir pritaikytus tavo siekiams.
Tu žinosi, kad žodžiai yra Mano, nes tau pačiam dar niekada nebus pavykę kalbėti taip aiškiai. Juk neklausinėtum manęs, jei pats žinotum atsakymus.
Su kuo Dievas bendrauja? Ar tik su ypatingais žmonėmis? Ar tik ypatingomis valandomis?
Visi žmonės yra ypatingi, o visos valandos – auksinės. Nėra asmens ir nėra valandos, kuri būtų pranašesnė už kitą. Daugelis žmonių mano, kad Dievas bendrauja tik ypatingais būdais ir tik su išrinktaisiais. Šitaip minios žmonių kratosi pareigos įsiklausyti į Manuosius apreiškimus, todėl jų daug mažiau išgirsta (bet apie tai kita kalba) ir ima laikyti svarbiausiais kitus šaltinius. Žmonėms atrodo, kad manęs klausyti nereikia, kad jie kiekvieną dalyką gali sužinoti iš kitų žmonių, kuriems Aš viską išaiškinau.
Klausantis to, ką kiti iš Manęs sužinojo, jums iš viso nereikia galvoti patiems. Štai dėl ko dauguma žmonių asmeniniame gyvenime nusigręžia nuo Mano apreiškimų. Pripažinę, kad Mano apreiškimai jus aplankė tiesiogiai, būsite priversti į juos įsigilinti. Juk daug paprasčiau ir saugiau pasikliauti kitų žmonių aiškinimais (net jei tie žmonės gyveno prieš 2 000 metų), nei nagrinėti apreiškimus, kurie jums dovanojami galbūt kaip tik šią akimirką.
Aš kviečiu tave bendrauti su Dievu kitaip. Tai būtų abipusis bendravimas. Tiesą sakant, juk tai tu prašei Manęs atsiliepti. Ir Aš atsiliepiu – šiuo būdu, dabar, pasirengęs atsakyti į tavo klausimus.
Kodėl kai kurie žmonės, pavyzdžiui, Kristus, regis, sugebėjo išgirsti iš Tavęs daugiau negu kiti?
Nes tokie žmonės iš tikrųjų pasiryžta klausytis. Jie yra pasirengę išgirsti, jie visuomet tiki tokio bendravimo galimybe, nors toji galimybė gali bauginti, gali atrodyti beprotiška ar neabejotinai klaidinga.
Ar mes turime klausytis Dievo ir tada, kai tai, kas sakoma, atrodo klaidinga?
Jei jums atrodo klaidinga – klausykitės ypač įdėmiai. O gal manote esą visuomet teisūs? Tada iš viso neverta klausinėti.
Ženkite į priekį ir pasinaudokite tuo, ką išmanote. Tik atkreipkite dėmesį į tai, kad viskas, ką darote, jau daroma nuo pradžių pradžios. Ir gerai įsižiūrėkite, koks iš tikrųjų yra pasaulis. Žinoma, jums kai kas nepriimtina. Be abejonės, daug ko nesuprantate. Tai, ką suprantate, jums turi atrodyti teisinga, nes „teisinga“ yra terminas, naudojamas apibūdinti reiškiniui, su kuriuo sutinkate. O tai, kas jums nepriimtina, iš pradžių atrodys „klaidinga“.
Tad vienintelis būdas eiti į priekį – tai savęs paklausti: „Kas atsitiktų, jei viskas, ką laikau „klaidinga“, pasirodytų esą „teisinga“? Visi didieji mokslininkai sugebėdavo ir sugeba save taip nuteikti. Ir jeigu jiems nepasiseka, jie nepasiduoda išankstinei nuostatai, bet bando vėl ir vėl. Visi atradimai gimė iš pasirengimo, sugebėjimo nebūti teisiu. Būtent to dabar ir reikia.
Negalėsite pažinti Dievo, kol nesiliausite manę, kad Dievą jau pažįstate. Negalėsite išgirsti Dievo tol, kol nepasakysite sau, kad jo dar negirdite.
Aš negalėsiu išsakyti jums Manųjų Tiesų, kol jūs nesiliausite Man pasakoti savųjų.
Bet mano teiginiai apie Dievą atkeliauja iš Tavęs?
Kas tai sako?
Kai kas.
Kas būtent?
Vadovai. Šventikai. Rabinai. Kunigai. Knygos. Biblija, dėl Dievo meilės!
Tai nėra patikimi šaltiniai.
Nepatikimi?
Ne.
O kokie patikimi?
Įsigilinkite į savo jausmus. Įsigilinkite į savo Didingiausias Mintis. Įsigilinkite į savo išgyvenimus. Jei įsitikinsite, jog tai – visai kas kita, negu siūlo mokytojai, negu rašo knygos, užmirškite jų žodžius. Žodžiai – patys nepatikimiausi tiesos tiekėjai (p. 13 – 21)
(...)
Trokštu sužinoti, kas lemia mano elgesį, kas sąlygoja mano nuopolius, kas verčia eiti būtent šiuo keliu. Štai dėl ko, manau, aš kreipiausi į Tave. Pats aš nesugebėjau atsakyti į šiuos klausimus.
Man malonu, kad tu kreipeisi į mane. Visados esu pasirengęs tau padėti. Esu čia ir dabar. Tu neprivalai ieškoti atsakymų vienas. Niekados neprivalėjai.
Bet ar nėra ... akiplėšiška su Tavimi šitaip kalbėtis ir įsivaizduoti, kad Tu, Dievas, man atsakinėji? Man tai panėšėja į beprotybę.
Matau. Visi Biblijos autoriai buvo sveiki, o tu jau beprotis, ar ne?
Parašiusieji Bibliją buvo Kristaus gyvenimo liudininkai, jie skrupulingai užrašė, ką girdėjo ir matė.
Pataisa: dauguma Naujojo Testamento autorių niekada nematė Jėzaus. Jie gyveno prabėgus krūvai metų, po to, kai Jėzus paliko Žemę. Ir sutikę nebūtų pažinę Jėzaus iš Nazareto.
Bet...
Biblijos autoriai karštai tikėjo ir buvo iškilūs istorikai. Jie naudojosi pasakojimais, kurie, perduodami iš lūpų į lūpas, atkeliavo iki jų ir ir jų draugų. Galop šios istorijos buvo užrašytos.
Ir ne viską Biblijos autoriai užrašė galutiniame dokumente
Jėzaus mokymo skleidėjai jau kūrė bažnyčias, ir kaip dažnai atsitinka, kai apie vieną galingą idėja susiburia daug žmonių, šiose bažnyčiose atsirasdavo asmenų ar ba grupių, kurios nuspręsdavo, kokias Jėzaus Istorijos dalis galima aptarinėti ir kaip. Tokia atranka ir pataisos buvo taikoma ir toliau – rengiant, rašant ir skelbiant evangelijas bei Bibliją.
Net praslinkus keliems šimtams metų nuo šventųjų knygų parašymo Bažnyčios Aulščiausiasis Susirinkimas dar kartą nusprendė, kurios doktrinos ir teiginiai gali būti įtraukti į tuometinę oficialiąją Bibliją, o ką paprastiems žmonėms atskleisti būtų „kenksminga“ arba „per anksti“.
Be to, buvo ir daugiau panašių kūrinių. Juos įkvėpimo akimirkomis parašė paprasti žmonės. Ir ne vienas iš šių autorių nebuvo labiau už tave išprotėjęs.
Nejaugi nori pasakyti, kad ir šis kūrinys vieną dieną gali tapti „šventuoju raštu“.
Mano vaike, gyvenime viskas yra šventa. Matuojant šiuo matu, toks kūrinys yra šventasis raštas. Tačiau aš nežaisiu žodžiais, juolab kad žinau, ką tu turi galvoje.
Ne. Aš nesakau, kad kad šis rankraštis vieną dieną taps šventu. Bent jau ne per kelis artimiausius šimtmečiusar kol nepasens tavo minčių dėstymo stilius.
Reikalas tas, kad tavo stilius pernelyg kasdieniškas, pernelyg laisvas, pernelyg šiuolaikiškas. Žmonėms atrodo, kad Dievas, kalbantis su tavimi, neturėtų plepėti tarsi geriausias kaimynas. Tai turėtų būti apibendrinta, o gal veikiau „beasmenė“ kalba. Pakili kalba. Kupina dieviškumo.
Kaip jau sakiau, daug ką lemia klaidingi įsitikinimai. Žmonės mano, kad Dievas gali „pasirodyti“ tik vieninteliu pavidalu. Visi kiti būdai laikomi šventvagyste.
Būtent taip aš ir sakiau.
Būtent taip tu ir sakei.
Bet įsigilinkime į tavo klausimą. Kodėl tau atrodo, kad galimybė kalbėtis su Dievu yra beprotybė? Argi netiki maldomis?
Taip tačiau tai visai kas kita. Į maldas, bent jau manąsias, Dievas niekados neatsiliepia. Aš maldauju, o jis lieka nebylus.
Argi Dievas niekados neatsiliepia į maldas?
Žinoma, atsiliepia, bet tiktai ne žodžiais. Taip, esu įsitikinęs, kad daug dalykų, nutikusių mano gyvenime, buvo Dievo atsakas – labai tiesus atsakas – į maldas. Bet Dievas niekados su manimi nekalbėjo.
Suprantu. Vadinasi, Dievas, kuriuo tu tiki, gali viską, bet nesugeba kalbėti.
Dievas, be abejo, sugeba kalbėti, jei tik to nori. Tiesiog neįtikėtina, kad jis norėtų kalbėti su manimi.
Tai esminė tavo gyvenimo klaida – tu nemanai esąs vertas, kad su tavimi kalbėtųsi Dievas.
O dangau, kaip tu gali tikėtis išgirsti Mano balsą, jei negali net įsivaizduoti esąs nusipelnęs Mano dėmesio?
Aš pareiškiu: dabar, šiuo metu, aš darau stebuklą. Nes kalbu ne tik tau, bet ir kiekvienam žmogui, kuris atsiverčia šią knygą ir ją skaito.
Kalbu kiekvienam iš jų. Žinau, kas jie yra. Žinau, kas šią knygą atras ateityje. Žinau, kad (kaip ir bendraujant visais kitais būdais) vieni sugebės išgirsti, o antri tik klausysis, bet nieko negirdės.
Ką gi, tada kyla klausimas. Mat aš galvoju šiuos užrašus platinti nieko nelaukdamas, jau dabar, nors dar nebaigti.
O kas čia „negerai“?
Tai gali būti suprasta kaip pelno siekimas. Visas šis reikalas atrodytų labai įtartinas.
Ar rašai tam, kad praturtėtum?
Ne, viso šito ėmiausi tikrai ne dėl pinigų. Šį dialogą užrašinėju tik todėl, kad mano protą jau trisdešimt metų kankina klausimai – tarsi sopuliai, kuriuos privalau numalšinti. Sumanymas savuosius užrašus paversti knyga gimė vėliau.
Mano valia.
Tavo?
Taip. Gal manai, kad būčiau leidęs tau visus šiuos nuostabius klausimus ir atsakymus pradanginti?
(P. 80 – 54).
.