Pokalbiai su Dievu. 2 dalis. Kodėl Dievas neapsireiškia žmonėms suprantamu pavidalu.
Informacija pateikiama dviem variantais – garso įrašu ir tekstu. Psirinkite jums tinkamą variantą.
Tekstas
Ištraukos iš Nylo Donaldo Volšo (Neale Donald Walsch) knygos „Pokalbiai su Dievu. Neįtikėtinas dialogas“, R. Anankos leidykla, Kaunas, 2006, p. 21 – 23.
(Pajuodintu šriftu pateikiami knygos autoriaus N. D. Volšo klausimai ir samprotavimai, o paprastu šriftu – Dievo atsakymai).
Man knieti paklausti, kodėl tu savęs neatskleidi? Jei Dievas iš tikrųjų yra, jei Tu ir esi Dievas, kodėl neatsiskleidi mums visiems suprantamu būdu?
Aš tai darau nuolatos. Tai vėl darau ir dabar.
Ne. Turiu galvoje tokį apsireiškimą, kuris būtų neatremiamas, kuris būtų nepaneigiamas.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, galėtum man tiesiog pasirodyti.
Aš dabar taip ir darau.
Kur?
Kur tik pažvelgsi.
Visgi aš kalbu apie nenuginčijamą įrodymą. Apie tai, ko žmonės niekaip negalėtų paneigti.
Ir kas gi tai galėtų būti? Kokios išvaizdos ir kokiu pavidalu, tavo manymu, Aš turėčiau pasirodyti?
Tokios išvaizdos ir tokiu pavidalu, koks Tu iš tikrųjų esi.
Tai būtų neįmanoma, nes Aš neturiu nei jums suprantamos formos, nei pavidalo. Galiu įgyti tokią formą arba pavidalą, kurį jūs galėtumėte suvokti, bet tada Mane išvydę pagalvos, jog tai, ką mato, tėra viena vienintelė Dievo forma, tėra vienas vienintelis Dievo pavidalas, o ne viena iš Dievo formų, ne vienas iš Dievo pavidalų – vienas iš daugybės.
Žmonės mano, kad Aš esu toks, kokį jie Mane mato, bet ne toks, kokio nemato. Aš esu Didysis Neregimasis, o ne tai, kuo tampu tą ar kitą akimirką. Tiesą sakant, Aš esu tuo, kuo netampu. Aš ateinu iš netapimo ir ten visados grįžtu.
Jei pasirodau vienu ar kitu pavidalu – tuo pavidalu, kuriuo, manau, žmonės gali Mane suvokti – žmonės prilipdo Man šį pavidalą amžiams.
O jei kitiems žmonėms pasirodyčiau kitu pavidalu, pirmieji pasakytų, jog aniems visai nepasirodžiau, nes buvau kitoks, kitaip kalbėjau – negi tai galėjau būti Aš?
Taigi nesvarbu, kokiu pavidalu, kokiu būdu jums apsireikšiu – kokį būdą bepasirinkčiau, kokį pavidalą beįgyčiau, viskas yra nuginčijama.
Bet jei Tu padarytum ką nors, kas įrodytų, jog tai tikrai esi Tu – be abejonių, be klausinėjimų...
...ir vis tiek atsiras tokių, kurie sakys, kad tai velnio darbas arba tiesiog kažkokie svaičiojimai. Kas tik nori, bet ne Aš.
Jei apsireikščiau kaip Galingasis Dievas, Dangaus ir Žemės Karalius ir tai įrodinėdamas pajudinčiau kalnus, kas nors pasakytų: „Tai tikriausiai Šėtonas rodo savo galią“.
Ir yra taip, kaip turi būti. Dievas neatskleidžia Dieviškumo, kuris būtų skirtas stebėti. Dieviškumą reikia išgyventi. Kai Dieviškumas išgyvenamas žmogaus viduje, nereikia jokių išorinių įrodymų. O jei kam nors tokie įrodymai būtini, vidinis Dievo išgyvenimas tampa neįmanomas.
Taigi jei žmogus prašo Dievą apsireikšti, toks jo prašymas yra teigimas, kad apsireiškimo nėra. Kitaip tariant, žmogus neišgyvena jokio dieviškumo. Kadangi mintis yra kurianti, o žodis – vaisingas, minties ir žodžio sąjunga tampa galinga jėga, gimdančią tikrovę. Vadinasi, jūs išgyvenate, kad Dievas šią akimirką jums neapsireiškia, antraip Jo neprašytumėte apsireikšti.