Pokalbiai su Dievu. 3 dalis. Žmogus – Dievo dalelė. Kaip tai suprasti?
Informacija pateikiama dviem variantais – garso įrašu ir tekstu. Psirinkite jums tinkamą variantą.
Tekstas
Ištraukos iš Nilo Donaldo Volšo (Neale Donald Walsch) knygos „Pokalbiai su Dievu. Neįtikėtinas dialogas“, R. Anankos leidykla, Kaunas, 2006, p. 33 – 42.
(Pajuodintu šriftu pateikiami knygos autoriaus N. D. Volšo klausimai ir samprotavimai, o paprastu šriftu – Dievo atsakymai).
Sakei, jei aš visados pasikliausiu meile, laimėsiu didybe būti tuo, kas esu, ir tuo, kuo galiu būti. Ar gali paaiškinti išsamiau?
Tėra vienintelis jūsų ir visų gyvų būtybių, visų gyvenimų tikslas: pajusti tikrąją didybę.
Viskas, ką sakote, galvojate ar darote, tarnauja šiam tikslui. Jūsų sieloms nieko daugiau nereikia, jos nieko daugiau netrokšta.
Šis tikslas ypatingas tuo, kad jo niekados nesiliaujama siekti. Liovimasis reikštų, kad prieita tam tikra riba, o Dievo tikslas ribų neturi. Tarkime, ateis tokia diena, kai pajusite tikrąją didybę, ir kaipmat imsite siekti dar nuostabesnės. Nors būsite didingi, norėsite tapti dar didingesni; nors tapsite didingesni, norėsite siekti dar daugiau.
Didžiausia gyvenimo paslaptis: gyvenimas – tai ne atradimo, o kūrimo procesas.
Jūs ne atrandate save, jūs kuriate save iš naujo. Taigi stenkitės ne išsiaiškinti, Kuo Esate, stenkitės suvokti, Kuo Norite Būti.
Bet žmonės sako, kad gyvenimas yra mokykla, kad mes esame čia tam, kad išmoktume ypatingas pamokas, ir tik tada, kai „baigsime mokslus“, galėsime siekti didesnių tikslų nevaržomi kūno. Ar taip yra iš tikrųjų?
Tai tik dar viena jūsų religinės sąmonės išmonė, besiremianti žmogiškąja patirtimi.
Negi gyvenimas – ne mokykla?
Ne
Ir mes čia ne tam, kad mokytumėmės?
Ne.
Tai dėl ko mes čia esame?
Prisiminti ir kurti iš naujo tai, Kas Jūs Esate.
Jau sakiau tai, ir ne vieną kartą. Bet manimi nenorite tikėti. Visgi yra būtent taip, nes taip ir turi būti. Tiesą sakant, jei nekuriate savęs – Tų, Kas Esate – jais ir negalite būti.
Aš susipainiojau. Trumpam sugrįžkime atgal. Mokytojai, visi Mokytojai, tvirtino mums, kad gyvenimas yra mokykla. Esu išties priblokštas, kad Tu tai neigi.
Mokykla yra ta vieta, kurioje lankotės, kai norite išmokti to, ko neišmanote. Bet tai nėra vieta,, į kurią jūs skubate, jei dalyką jau išmanote ir tik norite išgyventi savo žinojimą.
Gyvenimas (jūs tai taip vadinate) yra jums suteikta proga bandymais patikrinti tai, ką jūs žinote abstrakčiai. Dėl to jums nereikia nieko mokytis. Tereikia prisiminti tai, ką žinote, ir elgtis atitinkamai.
Nesu įsitikinęs, kad supratau.
Nagi pasiaiškinkime. Sielos – jūsų sielos – visą laiką žino tai, kas joms skirta žinoti. Joms nėra jokių paslapčių, nėra nieko nežinoma. Tačiau žinojimo negana. Siela trokšta išgyvenimo
Jūs galite žinoti esantys dosnūs, tačiau kol nepadarysite ko nors, kas tą dosnumą įrodytų, tai tebus sąvoka. Jūs galite žinoti esantys geri, tačiau kol nepadarysite gerų darbų, jūsų gerumas bus teorinis.
O jūsų sielų vienintelis troškimas – tikrąjį savęs suvokimą paversti didžiuoju išgyvenimu. Kol samprata nepavirto patirtimi, visa tai tebus teoriniai apmąstymai. Aš Pats ilgai mąsčiau apie Save. Ilgiau negu jūs ir Aš kartu galime atsiminti. Ilgiau negu gyvuoja ši visata, ilgiau negu gyvuoja visas pasaulis. Taigi matote, koks nesenas – koks naujas – yra Mano Savęs išgyvenimas!
Aš vėl susipainiojau. Tu išgyvenai Save?
Taip. Paaiškinsiu tokiais žodžiais: Pradžioje buvo tai, ką galima pavadinti Visa Tai, Kas Yra, ir nieko daugiau. Visgi tas Visa Tai, Kas Yra negalėjo pažinti savęs – nes tebuvo Visa Tai, Kas Yra, nieko daugiau. Taigi Viso To, Kas Yra... nebuvo. Kadangi nesant dar kam nors, Viso To, Kas Yra, nėra.
Tai yra didysis Yra/Nėra, apie kurį mistikai svarstė nuo pat pasaulio pradžios.
Taigi Visa Tai, Kas Yra žinojo, kad yra viskuo, bet to neužteko, nes savo tobulą didybę suvokė tik abstrakčiai, bet ne iš patirties. Taigi Visa Tai, Kas Yra troško išgyventi save, norėjo pajusti, ką reiškia būti tokiam didingam. Deja, tai buvo neįmanoma, nes jau pats žodis „didingas“ yra santykinis. Visa Tai, Kas, Yra negalėjo žinoti, kaip jaučiamasi būnant didingu, kol neatsirado tai, kas nėra didinga. O nesant to, ko nėra, nėra ir to, kas YRA.
Ar aišku?
Atrodo. Tęskime.
Puiku.
Visa Tai, Kas Yra žinojo vienintelį dalyką – kad nėra nieko daugiau. Taigi niekaip negalėjo palyginti Savęs, žvelgdamas iš atskaitos taško, esančio šalimais. Tokio taško nebuvo. Vienintelė tokia vieta, vienintelis palyginimas glūdėjo viduje: Yra/Nėra, Esu/Nesu.
Ir buvo sumanyta Save pažinti išgyvenant.
Ši energija – gryna, nematoma, negirdima, neištiriama, todėl daugiau niekieno nesuvokiama – pasiryžo išgyventi Save, patirti, kas yra tobula didybė. Dėl to buvo nutarta pasinaudoti atskaitos tašku, esančiu viduje.
Nuspręsta, ir visiškai teisingai, kad tam tikra Savęs dalis turi tapti mažesnė už visumą. Jei Visuma bus suskaidyta į mažesnius kiekius, kiekvienas kiekis, būdamas mažesnis negu visuma, gali žiūrėti į likusią Visumą ir įžvelgti didybę.
Taigi Visa Tai, Kas Yra suskaidė Save ir vieną didingą akimirką tapo šituo ir anuo. Iš pradžių šitas ir anas egzistavo visiškai atskirai, bet vienu metu. Kaip ir tai, kas buvo niekas.
Taip atsirado trys elementai: tai, kas yra čia, tai, kas yra ten, tai, kas nėra nei čia, nei ten (o tai irgi privalo egzistuoti, kad egzistuotų čia ir ten.
Tai yra niekas, kuris aprėpia viską. Tai yra neerdvė, kuri aprėpia erdvę. Tai yra visuma, kuri aprėpia dalis.
Ar gali tai suprasti?
Ar viskas aišku?
Manau, kad taip. Tikėsi ar ne, bet kalbi taip aiškiai, jog viską suprantu.
Tada eime toliau. Šį nieką, kuris aprėpia viską, kai kurie žmonės vadina Dievu. Visgi taip manyti būtų neteisinga, nes šitaip tarsi teigiama, kad yra kažkas, kas nėra Dievas – tai, kas įvardinta, tai, kas yra ne „niekas“. Bet Aš esu Visaapimantis, aprėpiu matomus ir nematomus daiktus, todėl vadinti Mane Didžiuoju Nematomuoju, Neapčiuopiamybe, Tarperdviniu, kaip Rytų mistikai dažniausiai apibrėžia Dievą, yra taip pat klaidinga, kaip ir sakyti, kad Dievas yra visa tai, kas matoma (Vakarų mistikų praktinis teiginys). Tik tie, kurie laiko Dievą Visu Tuo, Kas Yra ir Visu Tuo, Ko Nėra, suvokia teisingai.
Dievui sukūrus tai, kas yra „čia“, ir tai, kas yra „ten“, Jam atsirado galimybė pažinti Save. Tą didžiojo vidinio sprogimo akimirką Dievas sukūrė santykinumą ir taip dovanojo sau pačią didžiausią dovaną. O jums Dievas padovanojo santykius, nuostabiausią dovaną, apie kurią išsamiai pakalbėsime vėliau.
Iš Nieko atsirado Viskas – tai dvasinis įvykis, kuris atsitiktinai visiškai sutampa su tuo, ką jūsų mokslininkai vadina Didžiojo Sprogimo teorija.
Kai trys pirminiai dalykai įsibėgėjo, buvo sukurtas laikas, kadangi tai, kas iš pradžių buvo čia, atsidūrė ten, ir tarpas nuo čia iki ten tapo matuojamas.
Apčiuopiamos dalys ėmė save suvokti ir galėjo „pasilyginti“ tarpusavyje, visos neapčiuopiamos dalys ėmė daryti tą patį.
Dievas žinojo, jog tam, kad egzistuotų grynoji meilė – ir žinodamas, jog Pats yra grynoji meilė – privalėjo atsirasti meilės priešingybė. Todėl Dievas sukūrė didžiąją priešingybę – meilės antipodą arba viską, kas nėra meilė – kurią mes vadiname baime. Nuo tos akimirkos, kai atsirado baimė, meilė gali egzistuoti kaip reiškinys, kuris gali būti išgyventas.
Šiam dvilypumui išreikšti žmonės sukūrė įvairiausius mitus apie velnio atsiradimą, Adomo nuopuolį, Šėtono maištą ir taip toliau.
Jūs esate linkę grynąją meilę įasmeninti ir įsivaizduojate būtybę, kurią vadinate Dievu, lygiai taip personifikuojate niekingą baimę ir įsivaizduojate velniu vadinamą būtybę.
Kai kas Žemėje apie šią būtybę kuria išmoningus pasakojimus, kuriuose tarpusavyje kovoja angelai ir velnio pasiuntiniai, gėrio jėgos ir blogio jėgos, šviesa ir tamsa.
Ši mitologija – tai pirmieji žmonijos bandymai suvokti ir suprantamai papasakoti kitiems kosminius įvykius, kuriuos žmogaus siela supranta, bet protas nesugeba aprėpti.
Visuotinybę suskaldęs į dalis, iš grynosios energijos Dievas sukūrė viską, kas dabar egzistuoja – tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma.
Kitaip sakant buvo sukurtas ne tik fizinis, bet taip pat ir metafizinis pasaulis. Tą Savo dalį, kuri sudaro antrąją lygybės Esu/Nesu pusę, Dievas padalino į nesuskaičiuojamą kiekį mažesnių vienetų. Šie energijos vienetai vadinami sielomis.
Dauguma jūsų religijų teigia, kad „Dievas Tėvas“ turi daug vaikų – sielų. Toks palyginimas, parodantis, kad žmogus gyvybę supranta kaip savęs padauginimą, atrodo, buvo vienintelis būdas, padedantis žmonėms aprėpti mintį apie netikėtą nesuskaičiuojamų „Dangaus Karalystės“ sielų atsiradimą ir egzistavimą.
Šiuo atveju jūsų mitai ir religiniai pasakojimai gana artimi pirmapradei tikrovei, nes begalinis skaičius sielų, sukurtų vien iš Manęs, yra, kosmine prasme, Mano palikuoniai.
Mano dieviškas sumanymas padalinti Save – tai siekis sukurti pakankamą Mano dalių skaičių, kad galėčiau pažinti Save iš patirties. Tėra vienintelis būdas Kūrėjui pažinti Save kaip Kūrėją – kurti. Taigi Aš suteikiau kiekvienai iš nesuskaičiuojamų Savo dalių (visiems savo dvasiniams vaikams) tą pačią galią kurti, kurią turiu Pats.
Būtent tai įrodinėja jūsų religijos, kai teigia, kad buvote sukurti „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“. Tai nereiškia, kaip kad kas nors gali manyti, jog mūsų fiziniai kūnai panašūs (nors Dievas ir gali panorėjęs įgyti bet kokį pavidalą). Tai reiškia, kad mūsų esmė, savastis yra ta pati. Mes esame sudaryti iš tos pačios medžiagos. ESAME „ta pati materija“. Turime tas pačias savybes ir gebėjimus – tarp jų ir gebėjimą kurti fizinę tikrovę iš nieko
Mano tikslas kuriant jūs, Savo palikuonis, buvo pažinti Save kaip Dievą. Nebuvo jokio kito būdo – tik per jus. Taip pat galima pasakyti ( ir tai buvo pasakyta daug kartų), jog mano sumanymo dalis, skirta jums, yra tai, kad jūs savyje atpažintumėte Mane.
Tai atrodo taip neįtikėtinai paprasta, tačiau iš tikrųjų yra neapsakomai sudėtinga, kadangi jums tai yra vienintelis būdas atpažinti savyje Mane, o tai, pasirodo, reiškia, kad pirmiausia jums reikia sau įrodyti, jog nesate Aš.
O dabar susikaupk, pasistenk nesusipainioti, nes tai labai subtilus dalykas. Esi pasirengęs?
Sakyčiau, taip.
(...)
Dabar kalbėsiu paprastai ir aiškindamas pasinaudosiu „Dievo vaikų“ religiniu modeliu, nes šis modelis jums yra artimas ir artimas tiesai.
Tad prisiminkime, kaip turi vykti savęs pažinimas.
Yra būdas, kuriuo Aš galėčiau padėti visiems Savo dvasiniams vaikams pažinti save kaip dalį Manęs – jiems tiesiog tai pasakyti. Aš tai dariau. Bet, pasirodo, to nepakanka, kad dvasia suprastų esanti Dievas arba Dievo dalis, arba Dievo vaikas, arba karalystės paveldėtojas (arba bet kuris kitas religinis personažas).
Kaip jau aiškinau, ko nors žinojimas ir to išgyvenimas yra du skirtingi dalykai. Dvasia trokšta pažinti save iš patirties (kaip padariau Aš!). Jums neužtenka abstraktaus žinojimo. Taigi Aš sugalvojau planą. Tai pati stebuklingiausia visatos idėja – ir pats patraukliausias bendradarbiavimas. Sakau „bendradarbiavimas“, kadangi mes veikiame kartu.
Pagal planą jūs, grynosios dvasios, vos sukurtos, patenkate į materialiąją visatą. Taip yra todėl, kad materialumas – vienintelis būdas išgyventi tai, ką žinote abstrakčiai. Tiesą sakant, būtent dėl to Aš sukūriau materialųjį kosmosą ir santykinumo sistemą, kuri valdo jį ir visą kūrimą.
Materialioje visatoje jūs, Mano dvasiniai vaikai, galite išgyventi tai, ką apie save žinote, bet pirmiausia turite pažinti priešingą pusę. Kalbant paprasčiau, jūs negalite suprasti esantys aukšto ūgio, kol neišsiaiškinsite, kas yra žemas žmogus. Negalėsite suvokti nutukimo, jei nežinosite, kas yra liesumas.
Taigi jūs negalite suprasti, kuo esate, kol nesusiduriate su tuo, kuo nesate. Toks yra santykinumo teorijos tikslas, viso materialaus gyvenimo tikslas. Išsiaiškinę tai, kuo nesate, galėsite save apibūdinti.
Pirmapradžio žinojimo atveju – žinojimo, jog esate Kūrėjai – j9s negalėsite išgyventi savosios – Kūrėjo – esmės, jeigu nekursite. Iš esmės tam, kad būtumėte, jūs turite „nebūti“. Ar aišku?
Lyg ir...
Tęskime.
Žinoma, jums neįmanoma nebūti tuo, kuo esate, ir kartu būti, nes jūs paprasčiausiai esate, kuo esate (grynoji, kuriančioji dvasia). Visados tuo buvote ir būsite. Todėl jūs padarėte štai ką: privertėte save pamiršti, Kas Jūs Iš Tikrųjų Esate.
Įžengdami į materialųjį pasaulį jūs atsikratote atminties. Šis veiksmas leidžia jums ne paprasčiausiai žinoti, bet tapti tuo, Kuo Jūs Esate, kuo jaučiatės esantys – Dievo dalimi. Kaip jūs galite tapti, jei jau esate? Taigi kad ir kaip besistengtumėte, jūs negalite nebūti Mano palikuoniai, visgi galite tai užmiršti.
Esate, visados buvote ir visados būsite dieviškosiomis dieviškos visumos , kūno dalimis. Štai kodėl visumos troškimas, Dievo atradimas dažnai vadinamas sugrįžimu pas Dievą. Tiesiog siekiate prisiminti , Kas Jūs Iš Tikrųjų Esate, stengiatės susijungti su kitomis savo dalimis, ir pajusti visą save, o tiksliau, visą Mane.
Jūsų veikla Žemėje nėra mokymasis (nes jūs jau žinote), ji skirta tam, kad prisimintumėte, Kas Jūs Esate. Kad prisimintumėte, kuo yra visi kiti žmonės. Todėl viena iš jūsų pareigų – paraginti kitus prisiminti (tai yra, padėti jiems sugrįžti).
Taip elgiasi visi didieji dvasiniai mokytojai. Tai jūsų vienintelė paskirtis. Arba jūsų sielos paskirtis.
Mano Dieve, tai yra taip paprasta ir taip... simetriška. Noriu pasakyti, kad čia viskas nuostabiai dera. Dievaž, kaip tai puikiai dera! Dabar aš matau išsamų vaizdą, o iki šiol man tai nepavykdavo.
Gerai. Labai gerai. Toks ir yra šio dialogo tikslas. Tu prašei Mane paaiškinti. Aš pažadėjau tau padėti.
Remdamasis šiuo pokalbiu, tu parašysi knygą ir sugebėsi papasakoti taip, kad Mano žodžiai bus suprantami daugybei žmonių. Tai vienas iš tavųjų darbų šioje Žemėje. Tu privalai apie daug ką išklausinėti, daug ką išsiaiškinti. Mes paklojome pamatus. Tai bus pagrindas žmonių suvokimui. Tad imkimės kitų klausimų. Ir nepradėk nerimauti. Jei dar ir ne viską supratai, ką tau iki šiol aiškinau, netrukus ir tos paslaptys atsiskleis.