Pokalbiai su anapusiniu pasauliu. 1 dalis
Tekstas
POKALBIAI SU ANAPUSINIU PASAULIU
(Ištrauka iš G. S. Belimovo knygos „Kitų pasaulių pasireiškimai žemiškųjų fenomenų pavidalais“. Šaltinis - www.koob.ru)
Anomalinių reiškinių tyrimo Volgos grupė ketverius metus – nuo 1993 iki 1997 metų – kontaktavo su neišaiškintu protingos informacijos šaltiniu. Per šį laiką sukaupta gausi neįprasta intelektualinio pobūdžio medžiaga, kuri įrašyta į 200 valandų trukmės magnetofono juostą ir 3 valandų trukmės videokasetę. Visa tai pokalbių su nežinoma protinga substancija įrašai, kuriuose sukauptas milžiniškas kiekis pačios įvairiausios informacijos. Tokios apimties kontaktų neįmanoma surežisuoti ar kaip nors kitaip padirbti. Tuo labiau, kad per seansus pokalbiuose dalyvavo daugiau kaip 20 žmonių, ir jie visi įsitikino, kad pokalbis iš tiesų vyksta spontaniškai, čia ir dabar. Mes stengėmės sužinoti, su kuo kontaktuojame, bet tiesaus ir iki galo aiškaus atsakymo taip ir negavome. Tačiau nesvarbu, su kuo mes bendravome – su protingomis civilizacijomis iš kitų planetų (ateiviais), informaciniais laukais, noosfera ar su neišaiškintomis žmogaus psichikos savybėmis – kontaktų fenomenas vertas nepaprastai įdėmaus mokslinio tyrinėjimo.
Mūsų pirmasis telepatinis kontaktas su nežinomu Sąmonės šaltiniu įvyko 1993 metų gruodžio pabaigoje. Mūsų grupės nariai Georgijus Gubinas ir Genadijus Charitonovas (abiems tada buvo po 27 metus) eksperimentavo, bandė paveikti vienas kitą hipnozės priemonėmis. Per vieną iš tokių bandymų Charitonovas netikėtai pateko į tam tikrą būseną, artimą transui.
Būdamas transo būsenoje Charitonovas užsimerkęs gulėjo ant sofos, neatsakinėjo į mūsų klausimus. Staiga jis pakėlė rankas ir dešine ranka ėmė daryti tokius judesius, tarsi rašytu nematomu rašikliu. Tuo pat metu kairioji ranka judėjo darydama ritmingus švytuoklinius judesius. Kai jam į ranką padavė rašiklį ir priartino kartono lakštą su pritvirtintu prie jo popieriaus lapu, ant popieriaus atsirado raidžių grandinės, iš kurių galima buvo suprasti vos kelis žodžius. Charitonovo draugas Gubinas, kažkuriuo momentu supykęs, kad, rašto neįmanoma įskaityti, garsiai šūktelėjo: „ Pasakyk žodžiais“. Ir tada Charitonovas prabilo. Tačiau jo kalba dabar stebėtinai skyrėsi nuo tos kalbos, kurią mes buvome įpratę iš jo girdėti. Balso tembras liko toks pat, bet intonacija, išraiškingumas, ir, svarbiausia, prasmė to, kas sakoma, tapo visiškai neįprasti, nebūdingi normalios būsenos Charotonovui. Pokalbis truko apie 20 minučių, po to Genadijus Charitonovas pats išėjo iš transo būsenos. Čia paaiškėjo, kad jis iš ką tik vykusio dialogo nieko neprisimena, be to, nemano, kad ką tik buvo patekęs į transo būseną.
Jaunuoliai tęsė savo bandymus, tobulindami įėjimo į transą ir išėjimo iš jo metodiką. Nematomas jų pokalbių partneris davė keletą naudingų patarimų, kaip palaikyti pastovų ir ilgalaikį ryšį. Buvo patarta siekti ypatingo psichologinio nusiteikimo, skaičiuoti nuo 1 iki 9, kol kairė ranka pradės ritmingai švytuoti, būtinai nusiprausti prieš ir po kontakto. Vėliau buvo gauta daugiau instrukcijų, ką daryti, kad ryšys būtų tvirtas ir ilgalaikis. Vienu momentu eksperimento dalyviai susiprotėjo įjungti magnitofoną.
Mes iš anksto sugalvodavome klausimus pasirinkta tema. Parengdavome apie 120 klausimų vienam seansui, pokalbio metų iš konteksto atsirasdavo naujų, iš anksto neparengtų klausimų. Stengdavomės, kad Charitonovas iš anksto nežinotų, kokie klausimai parengti – kad tai nedarytų įtakos jo atsakymams. Po to kiekvienas seanso dalyvis nuprausdavo veidą ir rankas tekančiu vandeniu, įjungdavome mikrofoną, stalinę lempą, šviesą nukreipdavome taip, kad šviesa netrukdytų mūsų ryšininkui. Iš kambario reikėjo pašalinti laikrodžius, mechaninius ir elektroninius, veidrodžius. Mūsų nematomieji pašnekovai vadino Charitonovą „vertėju“, atrodo, kad tai tiksliausiai apibūdino jo funkcijas per pokalbius. Aišku, kad kontakto metu buvo panaudojami jo kalbos padargai, klausa, ko gero, ir jo žodyno atsargos, bet jis pats aiškino, kad matė kažkokius paveikslėlius – vaizdus, kuriuos tuoj pat vertė į žodžius.
Kai vis giliau grimzdamas į transą Charitonovas imdavo ritmingai mojuoti dešiniąja ranka, jis tardavo: „Klauskite“. Taip prasidėdavo dialogas.
Pateikiame vieno iš pirmųjų seansų fragmentą; jame mes bandėme sužinoti, su kuo turime reikalą ir kokių tikslų galėtų turėti abi pusės.
„Klausimas. Turime daug klausimų įvairiais pasaulio sąrangos, gyvenimo, mokslo, religijos aspektais. Pradžioje norėtųsi daugiau sužinoti apie jus, kad nereikėtų spėlioti. Tad kas jūs? Kita civilizacija, kita gyvybės forma, ar atskiras informacijos šaltinis?
- Mes kaip ir jūs. Bet jūs – vaikai.
- Kokioje vietoje jūs gyvenate? Žemėje? Saulės sistemoje ar tolimajame kosmose?
- Mes – kitoks pasaulis. Negalima lyginti.
- Kokiuose matavimuose jūs esate?
- Matuojate jūs...
- Aišku. Pas jūs nėra koordinačių sistemos, matavimų sistemos?
- Jūs – vaikai, mes vyresni. Mes atėjome ir mokome jūs. Jei nenorite, mokykite save patys.
- Mes norėtume kuo greičiau įsisavinti naujas žinias. Galbūt dabar toks periodas, kai mums ypatingai reikia jūsų pagalbos.
- O ar galite nurodyti periodą, kada mūsų pagalba jums nebuvo reikalinga?
- Na taip, sunku būtų nurodyti. Tikriausiai ji visada buvo reikalinga. Ar turite savo planetą, kurioje nuolat gyvenate?
- Ne. Mes – energetinis pasaulis.
- Jis apima visą visatą, ar tik Žemės apylinkes?
- Saulės sistemą.
- Kitose galaktikose jūsų nėra?
- Ne, jūs nesupratote, Saulės sistemoje mes esame dabar, ir dabar mes esame užėmę vietą jūsų fiziniame pasaulyje, konkrečiau, esame jūsų emociniame plane.
- Sakykite, trijų matavimų erdvė, kurioje mes esame, ar ji baigtinė?
- Tai jūsų pasakėlės. Dabar jūs gyvenate penkių matavimų erdvėje. Bet naudojatės tik trimis matavimais.
- Ar ateis laikas, kai mes suprasime, jog galime naudotis visais penkiais matavimais.
- Beprasmis klausimas. Jei to nebūtų, tai kam jūs gyvenate?
- Kiek iš viso erdvės matavimų, ar jų be galo daug?
- Jūs turite septynis planus. Jūs tai žinote, jūs vadinate tai čakromis. Dabar jūs egzistuojate penkiuose matavimuose. Ar tai jums naujiena?
- Tam tikra prasme taip. Aš maniau, kad ketvirtasis matavimas – tai laikas. O kaip įsivaizduoti, kas yra penkių matavimų erdvė?
- Pasaulis nėra padalintas į matmenis. Tai jūs jį suskirstėte. Iš pat pradžių jūs buvote padalinti tarp penkių pasaulių.
- Išvardinkite šių matavimų parametrus. Mes žinome tris parametrus - ilgį, plotį, aukštį. Šiek tiek apie ketvirtą - laiką...
- Jūs kalbate apie fizinį planą. Mes jums sakome ką kitą. Jumyse yra mažiausiai trys plotmės: ego, siela ir dvasia. Religija čia nemeluoja.
- O vis dėlto pratęskime apie matavimus...
- Gerai, padarykime taip; jūs įsivaizduojate, kad esate realus?
- Įsivaizduojame.
- Anapusinis pasaulis jums yra realybė?
- Ginčytinas klausimas. Dauguma žmonių anapusinio pasaulio nelaiko realiu.
Tai yra, jūs jo nelaikote realiu?
- Nelaikome.
- Nors jis ir egzistuoja... Tai kas tokiu atveju realybė?
- Tai, ką mes matome ir jaučiame.
- Realybė – tai vienas iš žiūros taškų. Jūsų pasaulis kam nors taip pat yra anapusinis pasaulis. Jūs sutinkate su tuo?
- Taip gali būti...
- Jūs sutinkate, kad tai tik vienas iš žiūros taškų?
- Gerai, o ar jūs turite galimybę įsikūnyti materialiai?
- Ne.
- Jums to nereikia?
- Ne.
- Mums sunku tai suvokti. Kaip gi jūs atrodote patys sau?
- Anksčiau mes jums prisistatėme kaip atomai. Ar galite įsivaizduoti atomą?
- Sunku įsivaizduoti. Bet gal galimi kokie nors bendradarbiavimo tarp Žemės ir jūsų būdai?
- O ką mes dabar darome?
- Taip, tai pradžia.
- Jūs neteisus, ne jūs pirmieji, ne jūs ir paskutinieji.
- Ar mes įdomūs jums kaip pokalbio partneriai?
- Jūs – vaikai. Būkite dėmesingi. Dabar jūs kalbatės patys su savimi, bet jūs dar vaikai.
- Tai kaip mums pakilti į visiško supratimo aukštumas?
- Jei mes su jumis kalbamės, vadinasi, pakilsite.
- Kartais jūs vadinate save „aš“. Kieno vardu jūs kalbate, savo ar civilizacijos?
- Aš pakartosiu, ką jau sakiau. Jūsų yra minimum trys: ego, siela ir dvasia. Ego – tai asmeniškai jūs, Siela – tai jūsų pagrindas. O mes esame dalis dvasios, jos sudėtinė dalis. Mes negalime reikštis jūsų fiziniame plane. Mes naudojamės tik jūsų emocijomis.
- Ar toks yra kosminis dėsnis, kad negalima kištis į mūsų fizinį planą, ar tai jūs tiesiog taip manote?
- Jūs negalite kištis net į kaimyno gyvenimą. Ar galite būti tikras, kad kišdamasis teisingai elgiatės?
- Ne, negaliu būti tikras. Ar žmonių civilizacija toli atsilikusi nuo jūsų?
– Mes nekalbėsime apie lygius – kas protingesnis, kas kvailesnis. Visai kiti lygmenys. Visai kiti... Klauskite.
- Ar egzistuoja Visatos Sąmonės Žiedas, ir kiek civilizacijų jam priklauso?
- Mes nepateiksime jums gatavų atsakymų, jūs patys turite susiprotėti. Bet aš jums pasakysiu: pasaulis vientisas, vieningas, ir jei yra Žiedas, tai yra civilizacijų, kurios į jį neįeina.
– Žemės planetos gyventojai tikriausiai jam nepriklauso?
- Jūsų supratimu – nepriklauso. Bet vaikas mokosi vaikščioti. Kaip manote, ar jis taps suaugusiuoju ,ar ne?
- Sakykite, kodėl jūs nebandote kontaktuoti su moksliniu, politiniu, kūrybiniu valstybių elitu?
-Jūs taip manote?
- Bet mums tokie atvejai nežinomi, ir susidaro įspūdis, kad politiniai veikėjai, mokslininkai labai skeptiškai vertina bet kokius anomalius reiškinius ir kontaktus su ne Žemės gyventojais.
- Daugeliui neduota tokia dovana, jie kitaip įkrauti. O kai kurie niekada ir nepasakys apie kontaktus, bijodami prarasti aukštą padėtį visuomenėje.
- Ar žmogaus dvasia amžina?
- Ji amžina net matuojant jūsų masteliais.
- Ji gali reinkarnuotis be galo?
– Tai viena iš galimybių.
- Bet tuo šiandien tiki nedaugelis. Ir nėra įrodymų, kad yra kitaip.
– Tai jūsų problemos.
- Ar negalėtumėte paaiškinti žmonijai, kad netikėjimas dvasios nemirtingumu yra klaida?
- Jūsų niekas neįtikins. Jūs turite išmokti tikėti. Tai viena. Jūs viską gaunate per tikėjimą. Supraskite teisingai, aš nekalbu apie religiją. Tikėjimas – tai daugiau negu religija. Tikėjimas – tai įsitikinimas, tai jėga kovoti, tai penas protui. O jūs patys ar tikite dvasios amžinumu?
- Deja, vis dar abejoju.
- Jei tikėtumėte, tai ir klausimų nekiltų. Ar aš atsakiau jums?
- Atsakėte, bet man reikia įrodymų, kurie išsklaidytų mano abejones – tada pradėsiu tikėti.
- Jums niekas nieko neįrodinės. Kai vaiką moko, kas galima, o kas negalima, ar jam įrodinėja? Ir ar suprastų jis įrodymus?
- Yra priekaištų, kad kontaktai nesuteikia naujos informacijos, ir šie priekaištai pagrįsti. Kodėl?
- Ar jūs daug žinote iš to, kas sena? Jei nežinote anksčiau įsisavintos medžiagos, kaip jūs suprasite tai, kas nauja? Tai viena. O antra – jei jūs nevertinate to, kas yra nedaug, kam jums duoti daug?