Pokalbiai su Dievu. 4 dalis. Saulės šviesa ir žvakės šviesa
Pasakojimas pateikiamas dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Saulės šviesa ir žvakės šviesa
Ištrauka iš Nilo Donaldo Volšo (Neale Donald Walsch) knygos „Pokalbiai su Dievu. Neįtikėtinas dialogas“, R. Anankos leidykla, Kaunas, 2006, P.45 –47.
Neteiskite kitų žmonių gyvenimiškojo kelio. Nepavydėkite sėkmės, nesisielokite dėl nesėkmių, nes jūs nežinote, kas sielos matais yra sėkmė, o kas nesėkmė. Nevadinkite reiškinių nei liūdnais, nei džiugiais, kol nenuspręsite ar nepamatysite, kaip tai panaudojama. Tad ar mirtis yra nelaimė, jei ji gali išgelbėti tūkstančius kitų gyvybių? O ar gyvenimas yra džiugus įvykis, jei jis tapo vien liūdesio šaltiniu? Neteiskite kitų, tačiau savo nuomonę turėkite. Ir leiskite kitiems turėti savąją.
Tai nereiškia, kad galima negirdėti pagalbos šauksmo, kad galima numoti ranka į sielos tobulėjimą ir nesistengti keisti padėties ir aplinkybių. Tai reiškia, kad gyvendami turite atsikratyti išankstinių nuomonių ir nuosprendžių. Nes kiekviena aplinkybė yra dovana, kiekviename išgyvenime slypi tikrieji turtai.
Kažkada buvo siela, kuri žinojo esanti šviesa. Ir ši jauna siela troško save išgyventi. „Aš esu šviesa, – kalbėjo ji. – Aš esu šviesa“. Visgi net aiškiausias suvokimas, netgi įvardijimas negali atstoti paties išgyvenimo. Karalystėje, iš kurios ši siela kilo, neegzistavo nieko daugiau, vien šviesa. Kiekviena siela buvo puiki, kiekviena buvo nuostabi, kiekviena spindėjo Mano stebuklingosios šviesos didybe. Bet ši maža siela panėšėjo į žvakę įsaulyje. Užlieta didžiosios šviesos – kurios dalis ji buvo – siela negalėjo nei įžvelgti savęs, nei išgyventi to, Kas Ji Iš Tikrųjų Yra.
Siela vis geidė ir geidė save pažinti. Ir šis jos noras buvo toks didžiulis, kad vieną dieną Aš pasakiau:
– Ar žinai, Mažoji, ką privalai padaryti, kad tavo troškimas išsipildytų?
– Ką, ką, Dieve? Ką turiu padaryti? Aš padarysiu bet ką! – sušuko mažoji siela.
– Privalai atskirti save nuo Visumos, – paaiškinau – O tada apgaubti save tamsa.
– Švenčiausiasis, o kas yra tamsa? – paklausė ji.
– Tai, kas tu nesi, – atsakiau, ir siela suprato.
Ir ji taip padarė: atsiskyrė nuo Visumos, dar daugiau, ji net nuklydo į kitas erdves. O čia ji turėjo galios pasikviesti ir išbandyti visas tamsos formas.
Visgi pačioje tamsos aklybėje ji neištvėrusi sudejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt. 27, 46). Kaip kad jūs dejuojate niūriausią akimirką. Bet Aš jūsų niekada neapleidžiu. Aš visuomet jus palaikau ir esu nuolat pasirengęs priminti, Kas Jūs Iš Tikrųjų Esate. Visada pasirengęs pasikviesti namo.
Todėl būkite šviesa, nukreipta į tamsa, ir jos nekeikite. Ir tomis akimirkomis, kai jus užgrius tai, kas jūs nesate, nepamirškite, Kas Jūs Esate. Garbinkite sukurtąjį pasaulį, kad ir kaip jums norėtųsi jį keisti.
Žinokite, kad tai, kaip jūs elgsitės nuožmiausių išbandymų metu, gali tapti jūsų didžiausia pergale. Kadangi jūsų išgyvenimai yra patvirtinimas to, Kas Jūs Esate, to, Kuo Jūs Norite Būti.
Papasakojau šią istoriją – palyginimą apie žvakę ir saulę – kad jūs lengviau suprastumėte, kodėl pasaulis yra toks, koks yra, ir kaip jis gali pasikeisti tą pačią akimirką, kai žmogus prisimena savo pirmapradės savasties dieviškąją prigimtį.
Kai kas sako, kad gyvenimas yra mokykla, kad visi tie reiškiniai, kuriuos stebite ir išbandote, skirti jūsų lavinimui. Aš apie tai jau kalbėjau ir pakartosiu dar kartą.
Jūs apsilankote šiame pasaulyje ne tam, kad ką nors išmoktumėte, o tam, kad parodytumėte tai, ką jau žinote. Šis žinojimas turi reikštis veiksmais. Jūs turite sukurti save iš naujo, savųjų išgyvenimų dėka. Tai pateisins jūsų gyvenimą, suteiks jam tikslą, persmelks jį šventumu.