Širdies balsas. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“
Sakmėje pasakojama, kaip pasikeičia žmogaus gyvenimas, kai jis stengiasi klausyti širdies balso ir elgtis pagal širdies patarimus.
Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Vieną sykį gyveno žmogus. Nebuvo jis vargšas, bet nebuvo ir turtuolis. Niekuo nesiskyrė nuo žmonių, kurie šalia gyveno. Nebuvo jis jaunas, bet nebuvo ir senas. Ir buvo jis silpnos dvasios. Sieloje turėjo jis gėrio sėklų, tik nedavė jos derliaus. Gyveno jis kaip gyvena visi žmonės, ir valdė jį užgaidos bei nuodėmės. Kaustė jį baimės bei silpnybės. Ir čiurleno gyvenimas pilkų dienų srovele, ir nebuvo joje nei džiaugsmo, nei laimėjimų. Kas vakarą žmogus mąstė: „Na, rytoj pradėsiu elgtis geriau. Nepasiduosiu nuodėmėms ir silpnybėms.“ Bet ateidavo tas „rytoj“ ir niekas nepasikeisdavo.
Kartą
žmogus susimąstė „Kodėl negaliu gyventi taip, kaip pačiam norėtųsi? Kodėl
elgiuosi ne taip, kaip turiu pasielgti? Kodėl valdo mane nuodėmės ir kausto
baimės?“ Taip jis mąstė, ir nerado nė vienos priežasties, kodėl negalėtų
gyventi taip, kaip jam pačiam atrodytų teisinga. Ir kreipėsi jis tada į Dievą:
„Tėve mano ir Kūrėjau. Kodėl aš negaliu gyventi taip, kaip man norėtųsi, kodėl
negaliu elgtis taip, kaip manau būtų teisinga? Kodėl tapau nuodėmių ir įnorių,
baimių ir silpnybių vergu? Kokia viso to priežastis?“ Ir atsakė jam Dievas.
„Nėra čia jokios priežasties. Turi valią elgtis taip, kaip pats užsimanai.“ Ir
paprašė tada žmogus: „Patark man, kaip gyventi, ką daryti, kad mano nuodėmės ir
silpnybės nustotų valdę mano gyvenimą.“ Ir Dievas atsakė: „Kiekvieną kartą, kai
pasirengi ką nors padaryti ar pasakyti,
paklausyk savo dvasinės širdies balso ir pasielk taip, kaip ji liepia. Tada
suvaldysi savo silpnybes ir baimes.“
Ir nutarė žmogus paklausyti Dievo patarimo. Kitą rytą jis atsikėlė ir priėmė tvirtą sprendimą išklausyti dvasinės širdies balsą dar prieš žengdamas žingsnį, dar prieš tardamas žodį. O kiekvieną rytą to žmogaus tėvas buvo įpratęs tarti sūnui žodį nemalonų, burbėdavo ir bardavosi, sakydavo sūnui, koks jis netikęs, ir kad apskritai visi jo kartos vaikai neteisingai gyvena. Ir imdavo vardyti visas savo nuoskaudas ir vargus, ir imdavo kaltinti sūnų dėl nebūtų dalykų. Ir šį rytą ėmė tėvas sūnų barti, nepelnytai kaltinti.
Ir užvirė šio žmogaus širdyje įniršis, ir kilo noras į karčius ir neteisingus žodžius atsakyti kaip buvo anksčiau pratęs – tokiais pat piktais ir nuodingais žodžiais, bet atsiminė Dievo patarimą, ir širdis spėjo jam pašnibždėti. „Sustabdyk užgaulius žodžius. Myli tave tėvas, sielojasi jis dėl tavo bėdų. Ir tu jį myli. Neištark žodžio pikto, verčiau atleidimo paprašyk.“ Ir atsakydamas į tėvo keiksnojimus nusilenkė žmogus ir tarė: „Atleisk man.“ Ir pyktis atlėgo. Apkabino žmogus savo tėvą ir nuėjo savais reikalais. O tėvas didžiai nustebo ir nuo tada liovėsi baręs sūnų.
Vakare eina žmogus po sunkaus darbo namo. Prisipirkęs įvairaus maisto ir svajoja, kaip mėgausis namie šiais gardėsiais – mat, turėjo silpnybę skaniai prisivalgyti. Pakeliui užėjo į namus, kur su savo vaikais jauna našlė gyveno. Našlė turėjo atiduoti jam skolą, bet vis negalėjo tos sumos sukaupti. Seniai rengėsi jis pasakyti, kad dovanoja jai seną skolą, ir nutarė, kad šiandien būtinai tai padarys. Užėjo jis į vargingos našlės namus ir pasakė, kad dovanoja jai seną skolą. Našlė žemai jam lenkėsi, dėkojo. Žmogus jau rengėsi išeiti, o širdis jam tyliai šnabžda: „Palik vaikams tą maistą, kurį dabar nešiesi. Tai nudžiugs vaikučiai.“ Vargais negalais pavyko žmogui šį širdies priesaką įvykdyti.
Bet kai atidavė vaikams gardėsius ir kai tie iš džiaugsmo leidosi šokti, ir jo širdyje didis džiaugsmas nubudo. Namo tarsi ant sparnų skrenda, žemės po kojomis nejaučia, širdis krūtinėje dainuoja. Ne kiekvieną dieną pavykdavo jam širdies balsą išgirsti, ne visada įvykdydavo tai, ką širdis patardavo, bet kiekvieną dieną jis stengėsi gyventi taip, kaip širdis liepia. Kiekvieną dieną vis silpniau jį valdė įnoriai ir užgaidos. Vis rečiau apimdavo baimės, vis rečiau pasiduodavo silpnybėms. Sieloje pamažu kalėsi nuoširdžios meilės daigai.
Vieną kartą eidamas gatve žmogus pamatė, kad grupė niekadėjų muša gero veido jaunuolį. Pro šalį einantys žmonės tik pagreitina žingsnį, gręžia žvilgsnius į kitą pusę, nesikiša, kad patiems nukentėti netektų. O mūsiškis žmogus narsa taip pat neišsiskyrė, norėjo ir jis pro šalį praeiti, tarsi tai jam nerūpėtų. O širdis jau ne šnabžda, o rėkia: „Jei tu nepadėsi, užmuš gerą žmogų. O tu gali jį išgelbėti.“ Mūsų žmogus bijo, neturi jėgų baimę įveikti. Negali nei nueiti šalin, nei padėti jaunuoliui. O širdis nerimsta – greičiau gelbėk. Ėmė tas žmogus Dievo šauktis, nes pajuto, kad pats su baime nesusitvarkys. Ir šaukė ne tyliai, ne mintyse, o visų balsu: „Dieve, Dieve, ateik čionai!“ Pro šalį ėję žmonės iš nuostabos sustojo, prisiartino ir tie, kurie ėjo tolėliau. Ir kiti žmonės iš visų pusių ėmė artintis, burtis ir žiūrėti, kas čia darosi ir kur čia Dievas. Susirinko tokia minia, kad piktieji žmonės išsigando, paleido jaunuolį ir patys pabėgo. Jaunuolis atsikėlė nuo žemės ir dėkoja tam žmogui: koks tu drąsus, išgelbėjai mane.
Eina žmogus namo, o širdis krūtinėje lyg saulutė spinduliuoja ir sako: „Meilė už visas baimes stipresnė.“
Bėgo laikas. Mūsų žmogaus gyvenimas darėsi vis lengvesnis ir džiaugsmingesnis. Vieną sekmadienį išėjo jis pasivaikščioti, o priešais našlė eina – ta pati, kuriai skolą dovanojo. Švelniai šypsosi, žemai lenkiasi. Ir žmogų staiga jos grožis apakino. O jautė jis didelį potraukį gražioms moterims, nors ir laikė tai didele nuodėme. Bando jis žvilgsnį nusukti, į kitą pusę nusigręžti, bet čia prisiminė Dievo patarimą ir paklausė širdies. O širdis ir sako: „Įsižiūrėk atidžiau, ir pažvelk sielos akimis. Ar tau patinka ši moteris?“ Pažvelgė žmogus, ir viskas jame meile suliepsnojo. Sako jis širdžiai: „Nėra geresnės už ją. Viską dėl jos atiduočiau.“ „Tada ko nosį nuleidai? Tai ne gašlumas, kai ne sau nori, o kitam dovanoti ketini. Tai meilė tavyje prabudo. Eik ir tiesiai pasakyk, kad myli ją. “ Žmogus taip ir padarė, priėjo ir pasakė: „Būk mano žmona.“
Visi pažįstami, kaimynai ėmė kalbėti: „Tai kvailas žmogus. Reikalai pasitaisė, ėmė į kalną kopti, galėjo turtingą nuotaką rasti, o jis sau į žmonas našlę su vaikais ima. Našlė ir taip, be vedybų, neatstumtų.“ O žmogus girdi savo širdį dainuojant: „Laimę dovanosi – laimę ir gausi. Laimės už pinigus nenupirksi.“ Ir dega širdis, meile vis karščiau liepsnoja, kita šviesa nušviečia ir žodžius, ir poelgius žmogaus.
Netrukus vedė žmogus tą moterį, ir abipusė širdinga meilė abiejų gyvenimus nušvietė, namus sušildė. Ėmė vaikus kartu auginti ir tėvus gerbti. Ir ėmė žmogus Dievui dėkoti: „Tėve mano, Tvėrėjau, patarimas tavo visą mano gyvenimą pakeitė, laimę dovanojo. Nugalėjau įgeidžius ir silpnybes savo, įveikiau trūkumus ir baimes.“ Ir atsako jam Dievas: „Kas savo dvasinės širdies balsą išmoko girdėti, tas gali dar daugiau. Nes širdies balsas yra meilės balsas. O visa, kas su meile kuriama ir daroma, iš manęs išeina, nes aš esu meilė.“