Likimo šeimininkas. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“
Šiuolaikinė sakmė, ryškiomis metaforomis ir netikėtais siužeto vingiais atskleidžianti, ką tai reiškia – būti tikruoju savo likimo šeimininku.
Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Gyveno kartą žmogus. Nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Ir lemtis jam iškrito gana palanki, dosni dovanomis. Tik jis tų dovanų nepriimdavo. Tiesiog nepriimdavo ir tiek. Mat kažkas anksčiau buvo jam pasakęs, kad jis pats yra savo lemties šeimininkas, ir patikėjo jis tuo visiems laikams. – Kokios dar lemties dovanos, – dažnai kartodavo jis. – Žmogus negali laukti malonės iš gamtos. Paimti jas iš jos – štai mūsų tikrasis uždavinys.
Jis ir nelaukė, pats ėmė. Tiesa, kartais
būdavo sunkoka, ėjo per gyvenimą, įtempęs visas jėgas. Bet įveikdavo visas
kliūtis, savo pasiekdavo, – tai šturmu, tai apsiaustimi. Kovėsi su
visomis priešiškomis jėgomis iki pergalingo galo. Savo vietą po saule ir savo
teisę į civilizacijos gėrybes visada gindavo ir įtvirtindavo. Pavargo jis nuo
tokios nelengvos lemties, vėliau susirgo. Galiausiai susiruošė mirti.
Pavargo, viskas pabodo. Ėmė jo siela nuo kūno skirtis, ir išvydo jis iš viršaus
savo mirtingąjį kūną.
– Oi, nejaugi ten aš guliu, – sutrikęs paklausė savęs. – Tai kas yra čia?
– Aš, tavo siela, – pašnibždėjo jam siela. – Nusiramink, viskas kaip ir turi būti. Atsiskiriam.
– Tai ką, tu iš tiesų egzistuoji? – nustebo žmogus.
– Gaila, kad anksčiau nepastebėjai, – nusišypsojo siela. – Tada ir lemtį kitokią turėtum.
– Tai ir lemtis egzistuoja? – nesiliovė stebėjęsis žmogus.
– Aha. Aš esmi. – išgirdo balsą. – Aš tavo lemtis.
Pažvelgė jis į tą vietą, iš kur sklido balsas, ir vos nenualpo. Švariai nudažyto, dailiais ornamentais padabinto rūmelio prieangyje, sėdi graži šelmiška mergiotė balta suknele. Aplinkui gėlės, paukšteliai plasnoja. Tiesiog negali atsigrožėti.
– Nustebai? – klausia lemtis. – Štai kokia aš, tavo lemtis. Lengva ir graži.
– Ne, tu ne mano lemtis, – nepatikėjo žmogus. – Manoji buvo kažkokia sunki, nepaslanki. Vis pats ir pats.
– Taigi sakei, kad esi savo likimo šeimininkas. Norėjai viską pats daryti. O kas aš tokia, kad su šeimininku ginčyčiausi? – pajuokavo lemtis.
– O kieno šis puikusis namas?
– Neatpažįsti? Taigi čia tavo namas.
– Ne, kažką supainiojai, mano lemtie. Aš gyvenau penkiaaukštyje, blokiniame name. Ar žinai, kiek man teko darbuotis, kad įsigyčiau butą blokiniame name? Dieną naktį ariau.
– Bet juk tu pats tokią lemtį pasirinkai. Tik gaila, kad rūmas, kurį tau parengiau, taip ir liko nepanaudotas.
– Po galais. Iš tiesų gaila. Aš apie tokį net nesvajojau.
Čia jis išvydo į prieangį įžengusią moterį spalvinga suknele. Gelsvi plaukai iki juosmens, akys mėlynos mėlynos, tarsi jūros toliai. Kaip iš pasakos išplaukusi.
– O kas čia dar mano rūmuose šeimininkauja, – susijaudino vyras.
– Čia tavo nerealizuota žmona, Meilutė. Patinka?
– Vėl kažką painioji. Aš, kol nepasukom kiekvienas savo keliu, buvau vedęs tokią buhalterę. Jokios Meilutės kaip gyvas nepažinojau ir neregėjau.
– Aišku, neregėjai. Juk tu nuo šios dovanos atsisakei iš anksto, kai nusprendei, jog rinktis reikia tik tai, kas tau pagal jėgas. Štai jūs ir nesusitikote, ir neapsivedėte.
– Jeigu būčiau žinojęs, kad man tokia žmona priklauso, argi atsisakinėčiau, – susikrimto žmogus. Bet aš netikiu, kad ji tekėtų už manęs. Kas aš toks. Paprastas darbininkas. O ji, tik pažiūrėk, tarsi tikra karalienė. Tokioms reikia ne paprasto vyro, o tikro skrajūno.
– O kodėl tu kosmonautu nepasidarei? Juk norėjai.
– Na, kosmonautais visi vaikigaliai svajojo tapti. Bet juk tai neįmanomas reikalas. Kaip ten prasimušti?
– Aš būčiau padėjusi, – tarė lemtis. – Pažiūrėk.
Ir mato žmogus save kosmodrome. Aprengtas skafandru žengia kosminio laivo link. Šalmas atidengtas, laiminga šypsena veide. Atrodo ne prasčiau už Gagariną. Visi jį linki sėkmės, mosuoja rankomis. Ir Meilutė ten, tarp lydinčiųjų, balta skarelė rankoje.
– Ką, negi taip galėjo būti, – nepatikėjo žmogus.
– Nėra nieko neįmanomo. Galėjo nutikti ir toks lemties variantas. Bet tu pats nuo tokios minties nusigręžei, neleidai jai pražysti. – nusiskundė lemtis. – Ir kosminės karjeros reikaluose būčiau galėjusi tau padėti. Kad tik noras būtų.
– Apskritai mano norai beveik niekada su galimybėmis nesutapdavo, – prisiminė žmogus. Štai, pavyzdžiui, visą gyvenimą važinėjau „Žiguliu“, nors „Tojota“ ar „Pežo“ daug arčiau širdies.
– Aš tau BMV parūpinau. Pažvelk, stovi ten prie tvoros. Įvertink.
– Ką tu man galvą kvaršini. Aš ir per tris gyvenimus tiek neuždirbčiau, tokios mašinos neįpirkčiau, – atsiduso žmogus, apžiūrinėdamas prabangų automobilį.
– Tai aš čia pasistengiau už palankią kainą, dėl to, kad savininkas turėjo staiga išvykti. Juk žinojau, kaip tu norėtum... O tu vėl savo – per tris gyvenimus, per tris gyvenimus... Štai ir pražiopsojai progą.
– Nagi parodyk, ką aš dar pražiopsojau, – galutinai suirzo žmogus.
Ir parodė jam lemtis visai kitą gyvenimą. Įdomus darbas, kelionės, nuotykiai, sniego baltumo jachtos, kosminiai laivai, laiminga meilė, gražuolė žmona, protingi vaikai, pagarba, gerovė ir klestėjimas. Tokių dalykų žmogus nė nesapnavo, nebent filmuose matė.
– Argi galėjo taip būti? Nejaugi visa tai buvo skirta man?– paklausė žmogus.
– O kam gi? Aš vis dėlto tavo lemtis, ne svetima.
– Tai kodėl aš pragyvenau gyvenimą visai kitaip. Tarsi juodraštį. Vienur tik punktyru nužymėjau, kitur eskizą brūkštelėjau ir neužbaigiau.
– Reikėjo labiau savo lemtimi, tai yra manimi, pasitikėti, – paaiškino pašnekovė. – Atsipalaiduotum, gyventum su malonumu, o tu?..
– Bet juk aš buvau įsitikinęs, kad žmogus yra savo likimo šeimininkas, – suriko žmogus. – Vadinasi, jis jį ir valdo. Argi ne taip?
– Žinoma, šeimininkas, žinoma, valdo, – nusijuokė mergaitė – lemtis. – Tik, žinai, geras šeimininkas su lemtimi draugauja ir visas jos galimybes panaudoja. O prastas šeimininkas jai diktuoja, kas galima, o kas negalima. Kaipgi tokiomis sąlygomis lemčiai visas savo galias išskleisti.
– Tai reiškia, kad buvau prastas šeimininkas, – ėmė graužtis žmogus. – Apie kokią čia draugystę kalbėti. Galima sakyti, pats pagalius į savo gyvenimo ratus kaišiojau. Kiek įdomybių pro šalį praplaukė.
– Tikrai, – atsiduso lemtis. – Kas praėjo, tas praėjo. Pražiūrėjai tu mane, neįžvelgei tikrosios vertės.
– Žinai, net jei ir pamatyčiau, tai tikrosios vertės neįžvelgčiau, – garbingai pripažino žmogus. – Kažkokia nerimta tu, tikras vaikas.
– Tai aš tave atsveriu, – paaiškino lemtis. – Tu nuo pat vaikystės perdėm suaugęs. Anksti nustojai tikėti stebuklais.
– O aš, tarp kitko, tau patarinėjau, skatinau skrydžiui, – įsikišo ir siela. – O tu manęs net negirdėjai. Toks ant žemės stovintis, toks egoistiškas. Tiesiog nepajudinamas. Štai tau ir rezultatas – žemiškas, be stebuklo.
– Tikrai, tu teisi. Viską kroviau ant mano sprando, ariau tarsi juodas jautis, siekiau tik minimumo, ir šiukštu – jokių stebuklų, – atsiduso žmogus. – Et, jei man kas iš anksto būtų visa tai paaiškinęs, argi taip gyvenčiau. Visai kitaip pragyvenčiau.
– O kaip? – susidomėjo siela.
– Lengvai. Gražiai. Su tikėjimu. Su sparnais. Tada tikrai nepraleisčiau nė vienos lemties dovanos, išnaudočiau visas galimybes, išsemčiau visas programas. Ir gyvenčiau ne pagal svetimus nurodymus, o pagal sielos balsą.
– Tik pažvelk, kokie lemtingi sprendimai, – kreipėsi siela į lemtį. – Net malonu klausytis.
– Aha. Širdingai dėsto. – sutiko lemtis. – Gal dar ne viskas prarasta?
– Ir aš taip manau. – pritarė siela. – Turi jis ir laiko, ir galimybių kai ką ištaisyti.
– Sutinku su tavim, siela. Duosiu jam dar vieną dovaną, – nusprendė lemtis. – Duosim jam dar vieną šansą. Kol ne vėlu, grįžki, siela, atgal.
Ir kaip tik tuo momentu greitosios pagalbos automobilyje žmogus atsiduso ir lėtai atsimerkė.
– Tai neįmanoma, – sušuko gydytojas. – Žiūrėkite, jis grįžta.
– Čia tai bent, – pritarė apstulbusi seselė. – Tikras stebuklas. Lemties numylėtinis, ne kitaip. Ligoni, ar girdite mane?
– Girdžiu, – pravėrė jis lūpas. – Turiu laimingą lemtį.
– Iš karto matyti, – sutiko gydytojas. – Juk naują gyvenimą gavai.
– Ar priimi mano dovaną? – sušnibždėjo į ausį lemtis.
– Antrasis šansas... – tyliai ištarė lemties šeimininkas. Ir nusišypsojo. Todėl, kad jo siela neišlaikė, uždainavo.
.