Kambariai, kuriuose mokomės. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės
Ši Krajono sakmė vaizdžiai parodo, kaip savo gyvenimą suprantame mes, fiziniai žmonės, ir kaip jį supranta mūsų sielos.
Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
Gyveno kartą žmogus, kurį mes vadinsime tiesiog Žmogumi. Mūsų
pasakojimui nesvarbu, kokios lyties buvo tas žmogus, ir tik dėl patogumo
vartosime vyriškosios giminės formą.
Kaip ir visi kiti jo šalies žmonės, jis gyveno name, bet jį domino tik kambarys, kuriame jis gyveno, nes kambarys priklausė tik jam. Kambarys buvo gražus, ir jis privalėjo palaikyti jame tvarką. Tą Žmogus ir darė...
Žmogus gyveno pasiturinčiai. Jis
visada buvo sotus, nes gyveno šalyje, kur maisto pakako. Taip pat jis niekada
nešalo, nes visada turėjo kuo šiltai apsirengti. Augdamas Žmogus apie save daug
ką sužinojo. Jis sužinojo, kas teikia džiaugsmą, todėl kabindavo ant sienos
tai, į ką žiūrint džiaugėsi širdis. Žmogus taip pat sužinojo, kas kelia
liūdesį, todėl kabino ant sienos tokius daiktus, į kuriuos reikėdavo žiūrėti
tada, kai užeidavo noras paliūdėti. Žmogus sužinojo ir tai, kas kelia jam
pyktį, todėl kabino ant sienos daiktus, į kuriuos žiūrėdavo, kai norėdavo
supykti.
Kaip ir kiti žmonės, Žmogus turėjo daug baimių. Nors jam nieko netrūko, jis bijojo kitų žmonių ir tam tikrų įvykių. Jis bijojo tokių žmonių ir įvykių, kurie galėtų sukelti permainas, nes ramiai ir užtikrintai jis jautėsi tik įprastoje aplinkoje, o jam teko nemažai pasidarbuoti, kol pavyko sukurti stabilią padėtį. Jis bijojo įvykių, kurie galėtų pakeisti jo mieląjį kambarį, jis bijojo žmonių, kurie galėtų tuos įvykius sukelti.
Iš kitų žmonių jis sužinojo apie Dievą. Tie kiti pasakė Žmogui, kad žmogus – nereikšminga būtybė, ir jis tuo patikėjo. Ir tikrai, aplink save jis matė milijonus žmonių, o Dievas buvo vienas. Jam sakė, kad Dievas yra viskas, o jis pats – niekas. Bet Dievas iš savo begalinės meilės išgirsta Žmogaus maldas, kai tas nuoširdžiai meldžiasi ir sąžiningai elgiasi. Todėl Žmogus, būdamas dievobaimingas, meldėsi Dievui, kad žmonės ir įvykiai, kurių jis bijojo, nieko nepakeistų, kad kambaryje viskas liktų taip kaip buvę, – ir Dievas išgirdo jo maldas.
Žmogus bijojo ir praeities, nes ji vienu ar kitu kampu vis primindavo ką nors nemalonaus. Todėl jis meldėsi Dievui, kad apsaugotų jį nuo tų prisiminimų, – ir Dievas išgirdo jo maldas. Jis bijojo ir ateities, nes joje galėjo slėptis daugybė nelauktų pokyčių, – ji buvo tamsi, ūkanota, paslėpta. Žmogus meldėsi Dievui, kad ateitis neatneštų permainų į jo kambarį, – ir Dievas išgirdo jo maldas.
Žmogus niekad neišdrįso nueiti į kambario gilumą, nes viskas, ko jam reikėjo patenkinti būtinus poreikius, buvo sukrauta viename kampe. Kai pas jį ateidavo draugai, jis vesdavosi juos į tą kampą, ir to jam visiškai pakako. Pirmą kartą Žmogus pastebėjo kažkokį judėjimą kitame kambario gale, kai jam sukako 26 metai. Tai labai jį išgąsdino, ir jis iškart kreipėsi į Dievą, melsdamas, kad judėjimas liautųsi. Juk judėjimas reiškė, kad kambaryje yra dar kažkas. Tai jam nepatiko. Dievas išgirdo jo maldą, daugiau ten niekas nejudėjo, ir Žmogus nustojo bijojęs.
Kai jam sukako 34 metai, judėjimas pasikartojo, ir vėl Žmogus paprašė, kad tai liautųsi, nes jis labai išsigando. Judėjimas liovėsi, bet Žmogus dar spėjo pamatyti tai, ko anksčiau tame kampe niekada nematė, – kitas duris. Ant durų buvo kažkoks keistas užrašas, bet Žmogus išsigando ir nepanoro gilintis į užrašo prasmę.
Žmogus klausinėjo apie keistas duris ir judėjimą prie jų savo dvasinių vadovų, ir tie jį perspėjo, kad nesiartintų prie durų. Už jų, pareiškė jie, slypi mirtis, ir jis tikriausiai numirs, jei pasiduos smalsumui. Jie pasakė, kad užrašas ant durų yra bloga lemiantis, tegul jis daugiau nežiūri į tą pusę. Užuot domėjęsis tomis durimis, jis turėtų dalyvauti religinės bendruomenės ritualuose ir tarnauti jai savo veikla bei uždarbiu. Tada, sakė jie, jis bus laimingas ir gerai gyvens.
Kai Žmogui sukako 42 metai, judėjimas pasikartojo. Ir nors šį kartą Žmogus mažiau bijojo, jis vėl paprašė, kad judėjimas išnyktų. Taip ir atsitiko. Dievas visada tiksliai ir greitai atsiliepdavo į jo prašymus. Žmogų tiesiog žavėjo maldos galia.
Kai Žmogui sukako 50, jis susirgo ir numirė, nors pats to nesuprato. Jis vėl pastebėjo judesį kitame kambario kampe, ir vėl pasimeldė, kad tai pranyktų. Bet nelauktai judėjimas tik suintensyvėjo. Baimės apimtas Žmogus pakilo iš patalo ir tada pastebėjo, kad žemiškasis jo kūnas liko gulėti, o jis virto dvasia. Kažkas artinosi, ir Žmogus ėmė įžiūrėti šiokias tokias detales. Dabar jis nebijojo, tik buvo apimtas smalsumo, be to, dvasiniame kūne jam buvo visai patogu.
Žmogus pamatė, kad prie jo artinasi dvi būtybės. Kai baltos figūros visai priartėjo, Žmogui pasirodė, kad iš jų vidaus sklinda šviesa. Galiausiai jos sustojo šalia, ir Žmogų nustebino jų didingumas, bet jis nejautė baimės.
Viena iš figūrų kreipėsi į Žmogų ir tarė: „Na, brangusis, laikas eiti.“ Būtybės balsas skambėjo šiltai ir draugiškai. Žmogus nedvejodamas nuėjo su jomis. Kai jis pažvelgė atgal ir pamatė savo kūną, sustingusį ant patalo, jam dingtelėjo, kad visa tai jis jau matęs ir patyręs. Jį apėmė keistas jausmas, kurio negalėjo paaiškinti. Viena iš būtybių paėmė jį už rankos ir nuvedė tiesiai prie durų su keistu užrašu. Durys atsidarė, ir visi trys išėjo pro jas.
Jie atsidūrė ilgame koridoriuje. Durys iš abiejų pusių vedė į kažkokius kambarius. Žmogus tyliai pagalvojo: „Pasirodo, namas kur kas didesnis negu aš įsivaizdavau.“ Jie priėjo pirmąsias duris su dar keistesniu užrašu. Žmogus paklausė vienos baltos būtybės: „Kas už šių durų dešinėje koridoriaus pusėje?“ Netardama nė žodžio, baltoji figūra atidarė duris ir pakvietė Žmogų užeiti į vidų. Įėjęs į kambarį, Žmogus apstulbo. Kambarys iki pat lubų buvo prikrautas tokių turtų, kokių negalėjai nė susapnuoti. Ten buvo aukso luitai, deimantai, perlai. Visą karalystę būtų galima nupirkti vien tik už rubinus, kurie buvo sukrauti viename kambario kampe. Jis pažvelgė į savo baltuosius palydovus ir paklausė: „Kokia tai vieta?“
Aukštesnysis jo palydovas tarė: „Šio kambario turtai priklausytų tau, jeigu tik būtum panorėjęs čia įeiti. Jie ir dabar priklauso tau, jie liks čia tavo ateičiai.“ Išgirdęs tai, Žmogus buvo priblokštas.
Kai jie vėl išėjo į koridorių, Žmogus paklausė, kas yra už pirmųjų durų kairėje koridoriaus pusėje. Nors dabar jau pats kur kas aiškiau matė užrašą ant durų. Praverdama duris, baltoji būtybė pratarė: „Tai tavo nusiraminimo vieta, jei tik būtum panorėjęs čia užeiti.“ Žmogus su savo palydovais įėjo į kambarį ir iš karto pateko į tirštą baltą rūką. Atrodė, kad rūkas gyvas, jis iškart apgaubė kūną, ir Žmogus įkvėpė jo. Jį apėmė gilus nusiraminimas, ir jis suprato, kad nuo šiolei niekas jo neišgąsdins. Jis patyrė tokią ramybę, kokios anksčiau niekada nejautė. Jis norėjo likti kambaryje, bet palydovai gestais parodė, kad reikia eiti toliau. Ir jie tęsė savo kelionę ilgu koridoriumi.
Jie priėjo dar vienas duris kairėje koridoriaus pusėje. „O kas šiame kambaryje?“, – paklausė Žmogus. „Tai vieta, kur gali įeiti tik tu vienas“, – atsakė žemesnioji būtybė.
Žmogus įėjo į vidų, ir jį iškart pervėrė auksinės šviesos spindulių pluoštas. Jis jau žinojo, kas tai yra. Tai buvo jo paties esybė, jo nuskaidrėjusi esmė, praeities ir ateities žinojimas. Tai buvo jo dvasios, jo meilės talpykla. Jis pravirko iš džiaugsmo ir ilgai stovėjo, gerdamas į save tiesą ir supratimą. Jo palydovai stovėjo už durų ir kantriai laukė.
Žmogus grįžo į koridorių. Jis pasikeitė. Jis pažvelgė į savo palydovus ir pažino juos. „Jūs – angelai-mokytojai“, neabejodamas pasakė. „Ne, – tarė vienas iš palydovų, – mes TAVO angelai-mokytojai“.
Kai jie vėl prabilo, Žmogus pajuto gilią meilę jų balsuose.
„Mes buvome čia nuo pat tavo gimimo, vien dėl to, kad mylėtume tave ir padėtume tau rasti kelią. Tu bijojai ir prašydavai mus išeiti, mes taip ir darėme. Mes tarnaujame tau su meile ir gerbiame tavo norus.“ Jų kalboje nebuvo jokio priekaišto. Jis suprato, kad jie jo nesmerkia, o gerbia, jis pajuto iš jų sklindančią meilę.
Jis pažvelgė į duris. Dabar jau galėjo perskaityti užrašus ant jų. Eidamas koridoriumi Žmogus matė užrašus: IŠGIJIMAS, SUTARTIS, DŽIAUGSMAS. Jis pamatė net daugiau negu norėtųsi: nes toliau buvo durys su jo negimusių vaikų vardais, o dar toliau užrašas PASAULIO LYDERIS. Žmogus pradėjo suprasti, kiek daug galimybių savo gyvenime praleido. Tarsi perskaitęs jo mintis, mokytojas tarė: „Nesmerk savęs, nes tai netinka ir neduos jokios naudos, priešingai, pakenks tavo didingumui.“ Šių žodžių prasmė žmogui nebuvo iki galo aiški. Jis permetė akimis koridorių ir nukreipė dėmesį į duris, pro kurias neseniai įėjo. Ant durų pamatė užrašą, kuris iš pradžių buvo jį išgąsdinęs. Ant durų buvo parašytas vardas! JO tikrasis vardas. Ir dabar jis viską suprato.
Žmogus atpažino čia galiojančią tvarką, nes Jis viską prisiminė ir jau nebuvo Žmogus. Jis atsisveikino su savo angelais-mokytojais, padėkojo jiems už pagalbą. Jis ilgai stovėjo ir su meile žvelgė į juos. Po to nusigręžė ir nuėjo link šviesos, kuri sklido iš koridoriaus galo. Čia jis jau buvo anksčiau. Jis žinojo, kas laukia priekyje: trijų dienų kelionė į Tvėrimo olą, kur jis atkurs savo esmę, po to leisis toliau, į pagerbimo ir iškilmių salę, kur jo laukia visi jį mylėję, taip pat ir tie, kuriuos jis labai mylėjo ir kurių neteko ten, Žemėje.
Jis žinojo, kur atsidūręs ir kur link eina. Jis ėjo namo.
Krajono sakmė