Sakmės tekstas
Sveiki. Aš esu norų vykdytojas. Yra toks etatas danguje. Aš vykdau jūsų norus. Ne, aš neangelas, aš vykdytojas, toks agregatas, tarsi savotiška mėsmalė. Įdedi mėsos gabalą, o iš mėsmalės išeina faršas. Panašiai ir aš veikiu. Pradžia – gaunu žmogaus norą, pabaiga – materializuotas noras.
Aš seniai dirbu su norais. Nuo tada, kai buvau sukurtas. O kada tai prasidėjo, aš ir pats neprisimenu. Ko gero, nuo pradžių pradžios.
Noriu pranešti jums šit kokį dalyką. Mane taip dažnai keikia. Atseit, kas gi čia išėjo, aš visai ne to norėjau.
O aš jums pasakysiu taip: faršas visada esti su prieskoniais, ar ne? Tarkim, svogūniukas, pipiriukas, druskytė ir panašiai. Taip ir su jūsų norais. Galvojate viena, sakote kita, o iš tikrųjų norite trečio. Tad jūsų pareikštas noras paprastai paskanintas daugeliu prieskonių.
Sykį vienas geras žmogus užsisakė žmoną. Šiaip jis buvo viengungis su didoku stažu, ir gyveno jis pakankamai linksmai. Bet štai panūdo surimtėti, šeimą sukurti. Mintis jo buvo tikrai kilni. „Štai vesiu, imsime vienas kitam padėti, palaikysime sunkia akimirka, kartu likimo smūgius atlaikysime, o be viso šito, bus kam senatvėje stiklinę vandens paduoti...“ Na, pagrindinis noras – vesti – visai suprantamas. O prieskoniai? Jis gi savo norą prifarširavo tokiais prieskoniais: „likimo smūgiai“, „sunkios akimirkos“, prie kurių dar priklijavo bejėgiškos senatvės modelį... Tą norą aš išpildžiau, – atsisakyti negaliu, mano prievolė – vykdyti. Tiktai bėda, dabar jis keikia ir savo likimą, ir žmoną, ir save patį. Keikia todėl, kad iškart po vedybų visas jo gyvenimas virto ištisine kova už išgyvenimą. Štai taip jis kartu su žmona realizuoja savo norą – kartais petys į petį, kartais nugara į nugarą. Aiškus dalykas, jis tvirtai įsitikinęs, kad vedybos buvo klaida. O iš tikrųjų – kaip užsakyta, taip ir įvykdyta.
O štai kitas atsitikimas. Jauna mergina svajojo apie meilę. Na, aiškus reikalas, meilė – dalykas geras, teisingas. Visa bėda – kaip svajojo. „Noriu, – kalbėjo ji sau, – beprotiškos meilės, kad užsimirštų viskas pasaulyje, kad būtų kaip šokant nuo aukštos uolos, kad kiekviena diena būtų vis kitokia, kad jis nuo manęs žvilgsnio neatitrauktų, mylėtų labiau už gyvenimą ir ne per žingsnį nuo manęs neatsitrauktų.“
Pasakyta – padaryta. Kai tik noras pakankamai prinoko – iškart į gamybą. Parinkome jai karštą jaunuolį iš Pietų kraštų, gražuolis, karštas, neprajodytas džigitas. Tai kad jūs dabar ją pamatytumėte, į ką ji pavirto? Juk jis juodai pavyduliauja, nuolat reikalauja meilės įrodymų ir vis jam maža. Meilė ten išties beprotiška, proto joje tikrai nėra, vien aistros. O kaip jis seka kiekvieną jos žingsnį. Viskas tiksliai įvykdyta – ne per žingsnį nuo jos neatsitraukia, akių neatplėšia. Tik bijau, kad nuo tokios meilės jos neištiktų paskutinioji, kad nenušoktų nuo tikros aukštos uolos...
Ne, jūs tik nepagalvokite, kad visi į tokius kraštutinumus metasi. Čia aš spalvingiausias istorijas pasakoju. Aišku, ne visi į tokias aistras puola. Bet nepatenkintų vis viena daug.
Spręskite patys. Moteris įsitikinusi, kad ji negraži, nepatraukli. Ir kiekvieną dieną tyliai meldžiasi: „Viešpatie, atsiųsk man žmogų. Tegu bet koks, tegu šleivas, tegu plikas, tegu senas. Tegu ant sofos su laikraščiu, na ir kas. Kad tik vyras namuose būtų. Aš jam visas sąlygas sudaryčiau, kad tik jam gera būtų. Viešpatie, prašau.“
Tokia skaidri malda visada dangų pasiekia. Viena kartą pasiekė, kitą kartą pasiekė, šimtąjį kartą pasiekė. Čia, žiūrėk, malda reikiamo svorio įgavo, ir štai Dangiškoji kanceliarija ją registruoja ir siunčia vykdyti. O dabar pagalvokite: kokia moteris džiaugsis, jei ant jos sofos įsitaisys plikas kreivakojis senis su laikraščiu, kuris dar ir dėmesio nuolat reikalaus. O juk pati prašė. Nors širdies gilumoje tikėjosi, kad už nežemišką kuklumą bus apdovanota Princu ant balto žirgo. Brangieji. Pas mus niekas kuklumo nevertina pagal dešimties balų sistemą. Pas mus pildo norus – ir būtent taip, kaip juos užsakėte.
Štai viena brandaus amžiaus mergina (na, tokia artėjanti prie „pavojingos“ trisdešimties metų ribos) specialių treniruočių dėka išsiugdė neregėtos galios norą. Ir siunčia jį aukštyn. „Aš sutinku daug dirbti, tegu ir keliose darbovietėse, aš stipri, aš atlaikysiu, kad tik aš ir mano būsimieji vaikai būtume viskuo aprūpinti“ Amen, mielieji. Baigtas kriukis. Juk tai ji pati užsakė sau tokią egzistenciją. Keletas darboviečių. Kiekvienoje daug darbo. Sunkaus darbo, nes ji „stipri“, ji „viską atlaikys“. O vaikai taip ir lieka „ateityje“. Juk pati pasakė būtent taip. O jos noro galia tokia, kad kiekvienas galėtų pavydėti, išplito po visą Visatą. Tik pamėgink neišpildyti. Tiek to, gal ji pasikankins, pasikankins ir galiausiai susipras Visatai nusiųsti kitą norą. O jei nesusipras? Taip ir gyvens užsakytą nelaimingą gyvenimą?
O štai dar viena gudrutė nutarė išsivaduoti nuo kryžiaus, kurį vilko pusę gyvenimo. Vaikai lyg ir užauginti, vyras galutinai įgriso – jokios iniciatyvos, be jos komandos net puodelio arbatos neišgers. Tad užsakė ji tokį norą. „Noriu būti silpna moterimi. Aš jau savo atidirbau, pavargau, mirtinai pavargau, tegu dabar jie aplink mane pašokinėja.“ O kadangi buvo, kaip sakiau, gudrutė, pritaikė specialius metodus pagreitinti norų realizavimą. Na, ir ką jūs manote? Staiga nei iš šio, nei iš to užpuolė ją rūsti liga. Iš tų, kurios visam gyvenimui. Štai guli ji lovoje, „silpna moteris“, jaučiasi be galo blogai, nes „mirtinai pavargo“, o šeimynėlė aplink lengvai pašokinėja, pašokinėja ir išsiskirsto savų reikalų tvarkyti. Juk jie ligotos mamos neužsakinėjo, jų gyvenimai sava vaga rieda. Dėkui Dievui, mano gudrutei, pagulėjus vienumoje, užteko nuovokos pakeisti klaidingą norą ir atsiųsti mums naują užsakymą. Priėmė jį pas mus kaip ir dera, iš pradžių pamatavo noro intensyvumą, pavizavo, paskaičiavo variantus, pastatė į eilę, padarė pakeitimus scenarijuje, galiausiai perdavė man. Tikriausiai supratote, kad po metų nepagydoma liga dingo be pėdsakų. Ir mano gudrutė dabar kitus moko, kaip teisingai norus formuluoti. Nes patirties netrūksta. Kaip ne kaip, ištisi metai sunkios praktikos.
Taigi taigi. Kai gerai pagalvoji, tai supranti, kad norai – baisus dalykas. Tiek daug sau gali „prinorėti“. Ir ne tik sau. Štai tėvas sako sūnui: „Bukaproti. Aš tavo metų buvau jau... O tau vėjai galvoje švilpauja, o ir rankos ne tuo galu įstatytos. Visą gyvenimą būsi lūzeris, nevykėlis, autsaideris.“ Štai koks galingas noras, koks palinkėjimas. O jei sūnus ims ir patikės tuo, ką tėvas pareiškė? Ir teks man štai tokį trigubą norą tenkinti. Ir tenkinu. Daug panašių norų sulaukiu. O jei paklaustum tėvo, kuriam galui toks palinkėjimas, ims rėkti kaip skerdžiamas: „Nieko panašaus jam nelinkėjau. Norėjau, kaip geriau.“ O pas mus aiškintojų ir orakulų nėra, ką užsakei, tą ir gavai.
Noro intensyvumas. Tai svarbi detalytė. Jei jūs nuolat galvojate, kad netrukus kažkas blogo atsitiks, tai tokiu galvojimu norui savo energiją atiduodate, ir jis po kiekvieno pagalvojimo darosi vis intensyvesnis, vis materialesnis. Ir savaime suprantama, anksčiau ar vėliau paklius į mano mėsmalę. O jūs paskui sakysite „Še tau, juk aš taip ir maniau“. Nors teisingiau būtų pasakius „Aš taip sumaniau“. Aš jums štai ką patarsiu: jei į galvą atėjo bloga mintis, jūs ją pagaukite ir paverskite gera mintimi. Pavyzdžiui, bijote lėktuvu skristi. Atseit, teroristai, avarijos ir panašiai. O jūs iškart įsivaizduokite, kad teroristai kokią nors šventę švenčia. Na, tarkim, plovas, šašlykėliai, pokalbiai širdingi, rytų šokiai. Jūsų lėktuvas jiems visai nerūpi, jie švenčia. Palinkėkite jiems daugiau tokių laimingų švenčių ir ramiai sau skriskite.
Dar vienas svarbus dalykas – laiko klampumas. Aš jau sakiau – nuo noro pareiškimo iki realizavimo turi praeiti daugiau mažiau laiko. Kol ištirs, kol tikslins, kol pasirašys, kol Visatos resursus sutelks... O daugelis jūsų laukti tiesiog nemoka. Jei iš karto neišėjo, jūs ir sakote „Tiek to, ne taip smarkiai man ir norėjosi“. Jei taip, jei ne itin smarkiai to norėjosi, tai noras iškart į šiukšlių maišą keliauja. Kas gi pildys, jei jums jau nesinori? Mokykitės tikėti ir laukti. Juk mes čia tik dėl jūsų plušame, kitų rūpesčių neturime.
O būna dar ir taip, kad ir noras tiksliai išpildytas, ir žmogus laimingas, bet vis vien stengiasi pats sau viską sugadinti. Papasakosiu istoriją, tiesiog romanas su tęsiniu.
Kreipėsi į mus jauna moteris. Protinga, graži, vienu žodžiu – tyra siela. Ir jos noras geras – tyros meilės. Pildyti tokį norą – vienas malonumas. Pažodžiui dabar neprisimenu, bet skambėjo jis maždaug taip: „Noriu nežemiškos meilės, kad santykiai būtų tikra šventė, kad būtų romantika, abipusis švelnumas, rūpestis ir laimė, ir kad vaikelis būtų, mylimas ir ilgai lauktas. Ir kad kiekvienas susitikimas – lyg pirmą ir paskutinį kartą.“
Na, pažiūrėjau, o kokie prieskoniai. Prieskoniai dažniausiai iš pasąmonės išlenda, žmonės dažnai jų nė nesuvokia. O jos atveju tyras meilės noras pagardintas šit kokiais prieskoniais: „Buitis užmuša meilę, paverčia ją rutina, įpročiu. Kai kiekvieną dieną, tai jau ne šventė, o kasdienybė“. Na gerai, sakau sau, reikės atsižvelgti.
Šį norą įvykdžiau su didžiuliu pasitenkinimu. Parinkau į porą idealų partnerį – su tokiais pačiais norais, tiesiog viens prie vieno. Ir gavo jiedu Didžią Meilę, – romantika be pertraukų, gėlių puokštės, susirašinėjimas, skambučiai, susitikimai, išsiskyrimai, bendri interesai, sielų šokis. Net ir aš stebėjausi, – tikra fiesta, stebuklingas sapnas. Kaip jie tinka vienas kitam. Tai, ką įprasta vadinti „idealia pora“. Jis laimingas, ji laiminga, sielos skamba unisonu, ir vaikelis iš meilės gimė, vienu žodžiu, užsakymas išpildytas visu šimtu procentu.
Manote, tai hepiendas? Nieko panašaus. Po kurio laiko ji nusprendžia, kad to maža. Dabar užsimano gyventi kartu. Kad kiekvieną rytą atsibustų vienoje lovoje, ir kiekvieną vakarą vakarieniautų prie šeimyninio stalo. Še tai tau...
Mūsiškiai čia, Dangaus Kanceliarijoje, savo nimbus krapšto, – juk tai visai naujas noras, o ne ankstesnio pratęsimas, kaip ji pati mano. Na, iškamantinėjome Angelą Sargą, ką šiuo klausimu jos mylimas vyras mano. O jo galvoje šit kokios mintys gyvena.
„Viešpatie, dėkoju tau už šią moterį ir už jos meilę. Pas mus viskas tarsi stebuklingam sapne. Kad tik neprabustum. Mes jau daug metų kartų. Mūsų vaikelis netrukus į mokyklą eis. O mūsų santykiai vis dar šviežut šviežutėliai. Tai todėl, kad negyvename kartu. Kiekvienas susitikimas – tarsi pirmą kartą. Ir tarsi paskutinį. Prisimenu savo praėjusių vedybų patirtį – net kūnas pagaugais nueina. Kaip pasakė vienas poetas: „Šeimyninę valtį sudaužė buitis“. Ne, tokios klaidos nekartosiu, man mano moteris pernelyg brangi. Juk aš ją taip myliu.“
Sakykite, mielieji, kaip čia pasielgti? Anksčiau jų norai sutapo, o dabar ėmė prieštarauti vienas kitam. Jo niekaip nepakeisi – juk laisvos valios dėsnis galioja. Kartu gyventi jis ne už ką nesutinka. Bijo netekti to, ką dabar turi. Ne be pagrindo bijo. Savaime suprantama, pradėjus gyventi kartu santykiai keisis. Teisi mano gražuolė, jei kiekvieną dieną – tai jau ne šventė...
Žinoma, mes jai užuominas darėme, vedėme į jos gyvenimo orbitą atitinkamų pažiūrų vyrus. Bet ji jų tiesiog nemato, jai dabartinis mylimasis irgi brangus. Kitų ji nenori, ji laukia, kada jis pats tokiam žingsniui prinoks...
Kaip matote, būna ir taip. Laimė – dalykas subtilus, daugiabriaunis. Prijaukinti ją ne taip paprasta, o išgąsdinti visai nesunku. Todėl aš ir sakau: prieš užsakydami norą, gerai pagalvokite, ar tikrai to norite? O tai ims ir realizuosis – tada jau jo neatšauksi, teks gyventi su tuo, kuris išsipildė.
Vienas išminčius yra pasakęs: „Bijokite savo norų, – jie turi įprotį pildytis„“
Na, to išminčiaus seniai nėra gyvųjų tarpe, žmonija per tą laiką stipriai paūgėjo. O aš jums pasakysiu kitaip: „Nebijokite savo norų. Tyrinėkite, analizuokite, šlifuokite juos, derinkite su savo siela. Mokykitės teisingai norėti – ir tada viskas seksis.“
O aš, Norų Vykdytojas, įgyvendinsiu juos visu šimtu procentu.