Kopimas į kalną. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“
Šioje Krajono sakmėje kopimas į kalną metaforiškai lyginamas su dvasiniu tobulėjimu ir perėjimu į aukštesnį dvasinį lygmenį. Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašo ir tekstiniu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Sakmės tekstas
Štai dar viena istoriją iš Krajono istorijų apie Vu. Vu – ne vyras ir ne moteris, tai tiesiog žmogus. Tad šį pasakojimą galima pritaikyti ir vyrams, ir moterims. Galima įsivaizduoti Vu bet kurios lyties, bet patogumo dėlei vartosime vyriškos giminės formą.
Čia papasakosime apie Vu, kuris paprašė suteikti jam Žengiančio į Dangų statusą. Jis sėdo Dvasios akivaizdoje ir pareiškė, kad trokšta gauti Žengiančio Į Dangų statusą. „Aš turiu tvirtą ketinimą, – pareiškė jis. – Ar aš galiu pradėti šį procesą?“ Ir Dievas pamatė tvirtą jo apsisprendimą ir atsakė: „TAIP!“ Angelai džiūgavo dėl Vu apsisprendimo ir dėl Dievo sutikimo.
Po to Vu pats nusprendė, ką jam toliau daryti. Po susitikimo su Dievu jis tarė: „Man pavyko! Dabar man reikia atkakliai dirbti, kad galėčiau pakilti į šią Dangun Žengimo viršukalnę. Aš žinau, kad Dangun Žengimo energija yra mano tikslas, ir aš rengiuosi pakilti į kalną, kad susijungčiau su šia energija. Aš žinau, ką reikia daryti. Aš žinau, kokius žingsnius man reikia padaryti, ir aš tai padarysiu. Juk aš stojau į Žengimo Dangun kelią.“
Ir Vu ėmė lipti į kalną. Tai darė trejus metus. Jis ėjo šen ir ėjo ten, jis lankė užsiėmimus, jis skaitė knygas, jis mokėsi didinti greitį, jis meldėsi, jis meditavo, jis darė daugybė žingsnių, kurie, jo manymu, vedė jį į viršūnę. Tiesa, keletą kartų jis smuktelėjo žemyn, susimušė alkūnę, susižeidė kojos pirštą. (Krajonas šypsosi). Bet kaskart jis pasikeldavo ir vėl viską pradėdavo iš naujo. „Aš galiu tai padaryti, – tyliai kalbėjo sau Vu. – Aš žinau, kad galiu pasiekti viršūnę, nes Dvasia pasakė, kad galiu gauti Dangun Žengimo statusą. Aš pakilsiu į viršūnę.“ Ir jis pakilo.
Jis atsistojo ant pačios kalno viršūnės ir gavo taip karštai trokštamą Dangun Žengimo statusą. Ir tai buvo nuostabu. „O, aš jaučiu palaimą. Aš žinau, kad tai – geresnio gyvenimo pradžia, – kalbėjo jis. – Aš žinau, kad turiu dar daug ko išmokti, bet aš padariau pirmąjį žingsnį, aš atkakliau dirbau, kad tai įveikčiau, ir tam prireikė ne vienerių metų!“
Sveikindamas save su pergale, Vu pažvelgė į kitą kalno šlaitą, ir siaubas sukaustė jį! Ten buvo įrengtas keltuvas kalnų slidinėtojams! Kuo tikriausias keltuvas! Ir to keltuvo kabinose buvo žmonės. Tokie patys, kaip ir jis. Jie visi kartu kilo į viršūnę. Kelionė nuo kalno papėdės iki viršūnės truko tik tris minutes! Pakilę jie taip pat gauna Dangun Žengimo statusą!
Vu sušuko: „Tai nesąžininga. Tai nesąžininga!“
Jis nugrimzdo į meditaciją ir tarė: „Brangioji Dvasia, tai nesąžininga. . Kodėl taip? Kad pakilčiau į kalną, aš išeikvojau tiek daug laiko, tiek daug dirbau. Kodėl nepasakei man, kad kitoje kalno pusėje egzistuoja keltuvas kalnų slidinėtojams?“
Ir Dvasia atsakė: „Vu, bet tu niekuomet neklausei manęs apie tai, ar ne tiesa? Tu visiškai pasikliovei žmogiška prielaida ir nė karto neišbandei ko nors kito. Tau atrodė, kad tu viską žinai, tau viskas aišku, kad dėl šio tikslo reikia daug dirbti. Tu taip ir darei. Toks buvo tavo pasirinkimas – kad Dangun Žengimas būtų sunkus“.
Žmogiškoji Būtybė, leisk papasakoti tau, kur yra tas keltuvas kalnų slidinėtojams. Kiekvieno iš jūsų DNR molekulėse yra išmintis, sukaupta iš daugelio amžių patirties. Šamanai, esantys šioje salėje, ar žinote, kas jūs? Ar teko kada nors susimąstyti, žvelgiant į praėjusius savo įsikūnijimus, kas jūs buvote, ir ką veikėte? Aš pasakysiu jums, kurie esate šioje ir kitose panašiose salėse: jūs buvote ten ir atlikote tą darbą (tai yra dvasinio tobulėjimo ir planetos tobulinimo darbą). Jūsų Akašos kronikose sukauptas visas šamanizmas, visas meistriškumas, visa patirtis, kuri kada nors pravers jums siekiant šio Dangun Žengimo statuso.
Ar aišku? „Darbas“ kaupiasi, ir jūs jau atlikote didžiąją jo dalį iki to laiko, kai jums kyla mintis paprašyti Dvasios leisti patobulinti save. Jums nereikia „dirbti“, jums nereikia ropštis į tą kalną, tam nereikia ilgų darbo metų. Paprasčiausiai pažvelkite į Akašas ir atverkite indą, kuriame saugomos jūsų ankstesnių buvimų šioje planetoje patirtys, pritaikykite jas sau ir grįžkite į šią erdvę jau tapę šamanais, žiniuoniais. Tai jūs galite padaryti tuoj pat, jei tik panorėsite! Todėl mes sakome Vu: jei tik jis būtų pasirinkęs dieviškąjį, o ne žmogiškąjį tikslo siekimo būdą, jam nereikėtų gaišti trejų metų ropščiantis į kalną, į kurį jam iš viso nebuvo reikalo ropštis.
Ar daug kas iš jūsų mano, kad dėl dvasinio pakylėjimo, reikia daug ir atkakliai dirbti? „Krajonai, aš nesu tikras, kad man patinka tavo žodžiai, – sakote jūs. – Nejaugi mums nereikia darbuotis, kad pasiektume tą ar kitą tikslą?“ Ne, aš turėjau galvoje ne tai. Aš sakau, kad jūs jau atlikote tai! Norite atlikti tai dar kartą? Norite dar kartą įgyti tą pačią patirtį? Ar verta taikyti žmogišką logiką dvasiniams atributams? Nukreipkite žvilgsnį į savo vidų, paimkite savo dieviškumą, išskirkite jį iš visos savo patirties. Tokios patirties, kuri praktiškai pranoksta visas jūsų svajas.
Tokios tokelės, jei tik nepasiduosite žmogiškai iliuzijai, kad dėl dvasinio progreso būtina šiek tiek pasikankinti. Kur čia iš tikrųjų yra dieviškoji logika, o kur žmogiškasis pramanas? Kai kurie iš jūsų rytoj pasijus esą išmintingesni, nes šiandien išreiškėte ketinimą pasinaudoti anksčiau įgytu meistriškumu.
Tai buvo Krajono žodžiai