Du gyvenimai. Iš ciklo „Šiuolaikinės sakmės“
Sakmė pateikiama dviem variantais – balso įrašu ir tekstu. Pasirinkite jums priimtiną variantą.
Tekstas
– Gyvenime man nesisekė nuo to momento, kai buvau pradėtas. Mano tėvas – žolelės dūmą užtraukiantis nevykėlis bedarbis – išnyko iš mano gyvenimo vos tik išgirdęs, kad mano motina, nepilnametė mulatė, mėgusį naktinį gyvenimą, netyčia pastojo. Jį tarsi vėtra nupūtė. Todėl aš – grynas betėvis. Bet tai buvo tik mano nesėkmių pradžia. Mama, nors ir išnešiojo mane beveik visą tam skirtą laiką, vos tik išgirdusi mano pirmąjį riksmą, čia pat, ant gimdymo stalo, manęs atsisakė. Taip aš, mažas, bejėgis gumulėlis, likau visai vienas, ant akušerės rankų klykiantis visai Visatai apie savo neviltį. Toliau – dar gražiau.
Man fatališkai nesisekė, manęs niekas neįvaikino kūdikystėje. Mat, buvau silpnas ligotas kūdikis, be to, mulatės vaikas. Todėl iš kūdikių prieglaudos tiesiu taikymu pakliuvau į vaikų namus. Bet kai nesiseka, tai nesiseka visu šimtu procentu: tai buvo namai spalvotiems vaikams. Ir ko tik ten nebuvo. Teko savo kailiu patirti, kaip mušasi kinai, kaip spjaudosi meksikiečiai, kaip skaudžiai žnaibosi negriukai. Nesisekė ir mokykloje. Mokytojai nuolat keitėsi, tiesą sakant, kai kuriems dalykams jų išvis nebuvo. Patys suprantate, kokie galėjo būti mokslai. Kaip matote, totalios nesėkmės...
Čia profesorius kuriam laikui nutilo. Mes, studentai, užjaučiamai žvelgėme į profesorių ir laukėme nelaimingos istorijos tęsinio. O jis netikėtai pakeitė toną.
– Pavargau pasakoti jums šitą istoriją. Verčiau papasakosiu visai kitą.
Mes pasimetę tik linktelėjome galvomis – argi ne savo istoriją iki šiol pasakojo profesorius?
– O štai mano tikroji istorija, – tarė profesorius. – Apskritai gyvenime esu laimės kūdikis. Man ėmė sektis tiesiog nuo to momento, kai buvau pradėtas. Tada mano lengvapėdis tėtušis visiems laikams pranyko iš mano ne mažiau lengvapėdiškos mamytės akiračio, o tuo pačiu ir iš mano akiračio. Ko gero, jis pajuto, kad nesugebės duoti man tai, kas padėtų išgyventi. Dėkoju jam už šį sprendimą, nes kas žino, kuo būčiau užaugęs, ir išvis kas su manim būtų gyvenant šalia jo. Tikriausiai intuicija jam pašnibždėjo, kad šis kūdikėlis niekada netaps stiprus augdamas šalia tokio tėvo, ir todėl tyliai išgaravo. Esu dėkingas jam už tai.
O sėkmė ir toliau lydėjo mane. Jaunoji mulatė atsisakė manęs jau gimdymo namuose, ir tai buvo tikra sėkmė, nes jei ji būtų pasiėmusi mane, nesu tikras, kad apskritai būčiau likęs gyvas. O čia man, tegu silpnam, neišnešiotam, nusišypsojo šansas likti gyvam. Esu dėkingas už tai, kad ji atsisakė manęs, nes net dabar bijau pagalvoti, koks būtų mano gyvenimas, jei nebūtų manęs palikusi. Tai suteikė man jėgų. Pirmuoju savo riksmu pranešdamas Visatai apie save, aš jau supratau, kad esu vienas, ir tikėtis pagalbos nėra iš ko. O tai, pripažinkime, verčia mus sutelkti visą savo energiją.
Sėkmė ir toliau lydėjo mane. Man pasisekė, kad manęs neįvaikino kūdikystėje, nes būdamas silpnas, liguistas, šeimoje, ko gero, būčiau sulaukęs šiltnamio sąlygų ir mane priglaudusios šeimos rūpesčio. Bet ar tai padėtų man tapti stipriu, pasitikinčiu savimi žmogumi? Kažkodėl manau, kad nepadėtų.
Gyvenimas vaikų namuose suteikė man atsparumo. Kinai išmokė muštis ir apsiginti, meksikiečiai – spjaudytis, juodukai – žnaibytis. O ir su mokykla atskira istorija. Mokytojų truko, ir kartais vienas mokytojas dėstydavo kelis dalykus. Ir štai vyresnėse klasėse sutikau biologijos mokytoją, tikrą savo dalyko fanatiką, kuris dėstė dar ir matematiką. Abu šie dalykai man patiko, gaudavau tik puikius pažymius. Susidraugavau su mokytoju, ir kai atėjo laikas stoti į koledžą, pasirinkau biologiją ir matematiką. Na o toliau – universitetas, mokslininko karjera, šeima, vaikai, anūkai... Ir štai aš čia prieš jus.
Taigi džiaugiuosi gimęs po laiminga žvaigžde, – baigė pasakojimą profesorius. Baigęs pakėlė rankas ir palingavo delnais – tarsi svarstyklių lėkštėmis.
– Štai dvi istorijos, – tarė. Ir paklausė: – o kuri jums labiau patiko?